Kaip seniai berašiau ką nors. Visas rašymas vyksta galvoje. Vis atidėlioju prisėsti ir išties išsirašyti. Galvoju, tikriausiai dėl to, kad visko yra per daug. Viskas vyksta per greitai. Nebesugebu išdėlioti veiklų dienoje taip, kad užtektų laiko svarbiausiems dalykams. Bet rašymas tik galvoje – nepadeda. Tai nėra tas pats, kas išlieti mintis į sakinius, kažką rišliai išpasakoti.

Paskutiniu metu vis pagalvoju ir su kažkuo pasikalbu apie laiko tėkmės pojūtį. Aplink tik ir girdžiu – nieko nespėju, visada skubu, nėra jokio lėtumo, nėra laiko. NĖRA LAIKO. Įsiklausau į šitą, bene dažniausiai girdimą frazę. Svarstau, ar jo išties nėra, to laiko, ar mes jaučiame taip, kad jo nėra, ar visgi, jo nėra tiek, kiek mums atrodytų, kad užtenka? Labai daug minčių apie tai. Na, galvojimui man dažniausiai laiko pakanka. Bet veikloms, kurias noriu padaryti – tikrai ne. Bet…jei paskaičiuočiau, kiek visko aš noriu padaryti, būtų labai daug. Ir gal nebuvo planetoje laikmečio iki mūsų dabartinio, kada žmogus išties tiek daug galėdavo padaryti per dieną. Technologijos mums leidžia per vieną dieną pakeisti fizinę lokaciją keliais tūkstančiais kilometrų. O ką leidžia virtualios kelionės ir jų patirtys, išvis sunku suvokti… Stebiu telefono ektrane, kaip žmonės keliauja. Indija, Singapūras, Dubajus, Balis. Nesu buvusi tuose kraštuose, smalsu, kaip tai atrodo iš arti, per paprastų žmonių patirtis. Gera ir įdomu stebėti. Tačiau ar pati norėčiau taip toli keliauti? Kažin… Galvoju, kokia prasmė? Mano kaimiškoj atskirties kasdienybėj man praktiškai nieko netrūksta. Esu visko pertekusi visom prasmėmis. Gal kartais trūksta gyvo bendravimo, dėmesio, pripažinimo (ir pagal Maslow poreikių piramidę, visa tai – normalūs žmogaus poreikiai) – tada lendu į soc. tinklus ir, kartais net ne visai taktiškais būdais, to gaunu. Kodėl taip? Nes, matyt, viduje būna kokia nors nepatenkinta būsena, gal norisi greitai, tep lep… tai ir lepteliu ką nors. Nei tai kad labai gailiuosi, nei graužiuosi, nei sureikšminu. Seniai žinau, kad man iki tobulos asmenybės – kaip iki mėnulio. Stengiuosi išlaikyti sveiką nuovoką ir per daug nenusipezėti. Kažkuo pasidalinu naudingu, kažkuo džiaugsmingu, kažkuo – š. Galėčiau gal siekti to idealo, kartais tikrai labai norisi, bet… Šitas gyvenimas atrodo per trumpas, kad gautume visko, ko norisi. Stengtis būti geru žmogum ir juo būti bent 70 proc. savo laiko, mano galva, jau yra daug. Priimti savo juodąsias, netobulas puses – irgi nėr blogai.

Grįžkime prie laiko suvokimo. Diskutavome su bičiule, ji minėjo, jog išties šiandien mes paroje turime mažiau valandų, nei turėjo mūsų protėviai. Tai galbūt viena iš metafizikos teorijų, nesigilinau. Nei su tuo sutinku iki galo, nei prieštarauju, bandau išjausti pačią save. Mūsų protėviai dienoje atsikeldavo ir eidavo dirbti darbus tam, kad galėtų pramisti ir kažkaip apsirūpinti – apsirengti, turėti stogą, kad nesušaltų ir t.t. Tam reikėjo baisiai daug fizinės sveikatos, stiprių rankų, nugarų. Nebuvo mašinų, buvo daug rankinio darbo. Buvo daug koncentracijos į tai, kur esi ir ką darai, nes jeigu mintys klajos padebesiais, žiūrėk, ir nevalgęs liksi. Dabar viskas kitaip.

Šiandien mes nuo ryto įnyrame į kažkokį VISĄ pasaulį. Pvz. aš ryte nenoriu imti į rankas telefono. Po nakties norisi būti namuose. Su savimi, šeima, namais, gyvuliukais. Norisi pasigaut SAVO bangas, susireguliuoti, pabendrauti su Aukščiausiuoju (čia jau, aišku, kaip kam, bet manyje toks poreikis yra). Tik tada imu į rankas tą daiktą ir pradedu darbus. Pastaruoju metu svarsčiau – jei atsisakyčiau telefono, kaip galėčiau susidėliot gyvenimą? Priėjau išvados, kad sunkiai. Nori uždirbti pinigus – darai, kad būtum matomas. Nori kurti, tuo nori dalintis – turi būti matomas. Nori išmokti, sužinoti, atrasti – turi žiūrėti į kitus, kurie yra matomi. Ir taip toliau. E parduotuvės, e svetainės, mokymai, reklamos, tekstai, dizainai, nuotraukos, video – visa virtinė gyvena tam mažam daikčiuke. O kur dar visas bendravimas – širdelėmis, komentarais, žinutėmis, klausimais ir kt.??

Bet pala, mąstau – prieš 10 metų šito daikto man beveik nereikėjo. Prieš 15m. net nebuvau jo mačiusi. O dabar ką, negaliu be jo gyventi? Ir vadinu tai laisve? Įdomu, tiesa?

Štai rašau sau eilėraščius, istorijas, leidžiu knygas, kuriu drabužių ir kitokių aksesuarų dizainą, tvarkau soc. tinklų paskyras, e-svetaines, esu mama, daržininkė ir t.t. – ir neturiu telefono. Kaip jums mintis? Kaip tada mane pamatys kas nors? Kaip sužinos, kad turiu svečių namus, kuriuose galima apsistoti, pagyventi, patyrinėti kaimo vietovę, gamtos dovanas? Kaip sužinos, kad gali mano knygų nusipirkti? Šiandienos pasaulyje turi vis save demonstruoti ir garsiai rėkti, nuolat save priminti, kad dar esi, gyveni, kažką darai. Kad esi dalelytė to beprotiškai lekiančio visuomenės gyvenimo, kad esi trupinys ant Dievo stalo…

Bet ar iš tiesų to reikia, ar tik taip iškreiptai noriu? Kur prasideda ir baigiasi laisvė būti sau ir dėl savęs, jei didesnę dalį dienos būni visam pasaulyje? Gal iš čia ir tas laiko tėkmės jausmas  – kad mus neša tokia greita srovė, kur vos galime įkvėpti? Nors girdžiu tai beveik iš visų, net tų, kurie nepiktnaudžiauja ekranų laiku. Tų, kurie gyvena kaimuose, ir kuriems žiema turėtų būti lėtumo ir poilsio metas (kaip, beje ir man). Bet va nėra. Tarsi su nematomu botagėliu mus kas vytų per dienas – šuoliuojam ir dar į šalis spėjam pasidairyti…

Vis dažniau pagalvoju apie detoksikaciją – pirmiausia smegenų, tada ir kūno. Turbūt reikia tiesiog pasiryžimo ir vykdymo, nes jei lauksi „palankaus momento“, jis gali visai neateiti. Žinau tik, kad tarsi ir gyvenu taip, kaip noriu, kaip svajojau kadaise, bet nesijaučiu tame komfortiškai. Jausmas, tiesą sakant, ne kažką, kai visada esi skubėjime, galvojime, dėliojime. Juk nuo to mes ir perdegam? Nuo to ir gydomės paskui?

Linkiu sau ir jums, kurie jaučiatės panašiai, rasti sau sprendimus. Kažkokią gal kitokią dienų rutiną, kuri leistų labiau patirti „čia ir dabar“ momentus, o ne tik kas buvo ir kas dar bus. Kad netrokštume spėti viską sugerti, tada viską suvirškinti ir viskam pasiruošti. Bet kad gebėtume atsirinkti esminius dalykus, o ne skęsti informacijos jūroje, kurią taip patogiai tvindo kasdieniai medijų srautai visais kanalais.

Kažkada sėkmingai atsisakiau televizijos, minimaliai ir su atranka klausausi radijo stočių.

Atėjo metas soc. tinklams ir pačiam telefonui. Nes jaučiu, kad anas iš manęs pavagia nemenką laiko gabalą.

O kaip jums?