Daug metų rašiau apie daržą, daržovių auginimą, mulčiavimą, nelaistymą ir t.t. Visa mano koncentracija buvo į maistą – kaip jo užsiauginti, kaip gyventi taip, kad nereikėtų pirkti, ar kuo mažiau tektų pirkti parduotuvių produkciją. Per 9 metus Gyvo Daržo sodyboje labai daug ko išmokau ir daug pasiekiau – mes tikrai perkame visai nedaug daržovių, kokius 85-90 proc. užsiauginame, įskaitant mėsą (o tai man, mieste gimusiai ir užaugusiai, išties yra didelis pasiekimas, nes teko tikrai daug domėtis, mokytis ir patirti). Išmokau gaminti iš to, ką turime savo, suktis be pirktinių “gėrybių“. Dar svarbesnis žingsnis, kad ne tik aš išmokau, bet šeimą išmokiau galvoti šiuo principu: jei turime obuolių, spaudžiam rudenį sultis ir jas geriam, bei valgom rūsyje susandėliuotus obuolius, o ne pirkinėjam atvežtinius vaisius už belekiek eurų. Tiesa, visgi vaisių kažkiek perkame – tiesiog pasiilgsta burna skonių įvairovės. Bet tikrai daug užsišaldome savų uogų, ir kokteiliuose jos sudaro pagrindą. Nesižaviu žaliaisiais kokteiliais žiemą iš pirktinių daržovių/vaisių – išmokome sezoniškumo, valgyti vietinį maistą. Tas darbas labiau įvyko galvose, nei fiziškai. Atrodo, aš visada apie tai žinojau, norėjau, laukiau, bet vaikai tikrai nebuvo tam pasiruošę. Jiems buvo smagu nusipirkti. Gal koks tai malonumo fragmentas čia? Akys mato, o tu bam, gali ir perki. Bet vaikai paaugo per šiuos visus metus, ir matau, jog pasikeitė jų požiūris, supratimas. Jie mato, KAIP atsiranda maistas. Kad tenka dirbti, rūpintis, jog turėtum ką valgyti. man atrodo, tai yra gerai. Net jei suaugę jie gyvens mieste, šitos vertybės juose tūnos ir pasireikš, kai tik bus galimybė.

Mėsos perkame praktiškai tik iš ūkininkų, dideliais kiekiais, taip išvengiame pigienų parduotuvėse, o jei ir tenka ten pirkti, renkamės vietinę mažą mėsos krautuvėlę, kurioje, bent jau deklaruojama, iš kaimyninio ūkio kiauliena.

Prasitestavome mėsos auginimą. Žąsiena yra skanu. Antienos užsiauginti ir paragaut nepavyko, lapė nunešė visas antis, kiek bandėm auginti. Taigi, toliau auginame broilerius (tiesa, jų skonis šiek tiek nusibodęs), iš kaimyninių ūkių perkame triušienos, avienos, jautienos/veršienos. Žąsų mėsinių norime auginti šiek tiek daugiau – paukštis paprastai auginamas, lesalų nedaug, o mėsa skani. Tikrai labai verta auginti, nors skerdienos dorojimas nėra pats lengviausias, visgi, verta.

Ak, bet ir nukrypau aš nuo savo temos…juk norėjau kitur pasukti. Apie žiedus.

Taigi, apie daržovių ir mėsos auginimą man pakako 9 metų ir jau viskas tapo aišku – kiek, ko, kaip, kada. O štai vaizdas akims, kurį turime – vis dar ne svajonių vaizdelis. Kadangi mūsų sodyba buvo plyna pieva su senu senu neprižiūrėtu sodu, mums teko daug dirbti, kol bent kažkiek apauginome ją medžiais. Gėlynų kūrimas – atskiras didžiulis darbas, apie kurį pradžioje galvojau kaip apie pramogą, bet galiausiai, sudėjusi visą savo darbą daržuose, derliaus dorojime, ir dar želdynų priežiūroje, supratau, kad:

1. gėles prižiūrėti man mieliau nei daržus;
2. gėlių negali būti per daug;
3. gėlynų atnaujinimu, priežiūra (įskaitant laistymą!) ir sodinimu reikia rūpintis kasmet, nes apleidus, jie labai gadina vaizdą ir greit nubraukia visą įdėtą darbą (net jei kalbame apie natūralistinius gėlynus-želdynus, jiems vis tiek reikia priežiūros)
4. Gėlynai nėra daržas. Gėlėms, kad žydėtų, reikalinga kitokia priežiūra – trąšos, laistymas, mulčiavimas, ravėjimas, dalijimas, dauginimas, svogūnų iškasimas ir t.t.;

Na, ir svarbiausias punktas, faktiškai paneigiantis du ankstesnius –

5. aš noriu dar daug daug daugiau gėlynų/žiedų.

Hahaha, būtų galima nusijuokti, jei paskaičiuotume jau esamus grožių plotus ir įvertintume jų (ne)priežiūrą, tačiau aš turiu tokią Dievo dovaną – pajautimą. Vaikštau savo erdvėse, ir jaučiu, kur trūksta, kaip galima būtų apželdinti, pakeisti… Negana to, žiemos mėnesiais daug skaitau, žiūriu, mokausi, naršau, konspektuoju, piešiu, galvoju, perku sėklas ir…planuoju. Aš nuolat planuoju kur ir ką dar galima padaryti, kad sodyboje būtų DAR gražiau, DAR mieliau, DAR spalvingiau, DAR labiau norėtųsi grįžti.

Taigi, 2024-tuosius vadinu Gyvo Daržo sodybos GROŽIO kūrimo metais, nes šiemet noriu daugiau nei visada laiko skirti būtent gėlynams, esamų erdvių gražinimui, naujų kūrimui ir visumoj – sodybos jaukinimui. Kai kas sako – čia toks ubagų užsiėmimas, per tokį ilgą laiką ir vis dar dirbti dirbti, kad būtų taip, kaip nori. Na, gal tame yra tiesos, jei tai daryti nėra malonu. Tuomet meti didelę sumą (jeigu turi), investuoji, kažkas ateina, sugalvoja už tave, padaro, o tau lieka tik mėgautis grožiu daug metų. Kai darai pats, užtrunka daug ilgiau, kainuoja kažkiek mažiau, bet pasitaiko daugiau klaidų, taisymų ir t.t. Ir vis tiek, jei paklaustumėt, kurį variantą rinkčiausi, tai tik tą pirmąjį, kuris reiškia ėjimą savo tempu, savo keliais ir klystkeliais.

Ak, dar viena šių metų naujiena bus ta, kad mūsų sodyba atsivers lankytojams. Dar neturiu aiškaus plano, kada tiksliai, ar tai bus proginiai atsidarymai ar periodinės lankymo dienos. Galvoje labai daug minčių ir idėjų. Tačiau viena aiškiai žinau: mūsų sodyba šiltuoju sezonu yra pasakiška vieta būti. Ir mes norime ja dalintis su daugiau žmonių. Mes turime tiek daug visko pasiūlyti miesto žmogui, pasiilgusiam ramybės, spalvų, paukščių giesmių, skanaus, švariai užauginto maisto. Ir mes jau esame tame lygyje, kur GALIME pasikviesti ir parodyti, papasakoti, pabūti.

Gal tai ateina su amžiumi, noras dalintis auga. Jausmas, kad žinių turiu daugiau, nei sutilptų į bet kokią knygą. Kuriu vertę pasauliui ne tik dalydamasi žiniomis, meniniais kūriniais, bet noriu dalintis ir šia ypatinga erdve, kurioje sukūrėme sau namus, kurioje skleidžiasi mūsų visų kūrybiškumas, kur gera tiesiog BŪTI.

Kokioje stadijoje yra jūsų sodyba? Ar turite planą, ką daryti toliau? Ar norėtumėte, kad daugiau dalinčiausi šia – sodybos kūrimo – tema? Parašykite komentarą, diskutuokime!

Straipsnyje Giedrės Rein fotografijos, fotografuota 2023 m. liepą.