Tikriausiai neišvengiamai pirmieji blogo įrašai (neaišku kiek jų) bus apie man į akis krentančius akivaizdžiausius kaimo ir miesto skirtumus. Bet ko gero būtų neprasminga forsuoti ir rašyti apie ką nos kita, kai norisi rašyt būtent apie tuos skirtumus. Jie tokie įdomūs. Man smagu juos pastebėti, jaučiu, kad taip yra tik pradžioje, nes vėliau su viskuo susigyvensiu ir prarasiu įžvalgumą.

Aš realiai suvokiu, kad lyginti miestą su kaimu yra kažkaip gana idiotiška, ir kad gal nėr prasmės nei tikslo. Bet tai vyksta manyje savaime ir norisi tuo pasidalyti. Turbūt todėl, kad man tai kelia teigiamus išgyvenimus. Yra kaip yra.

Mūsų mažo miestelio (pavadinimą sąmoningai nutyliu, toks mano sprendimas) specifika tokia, kad jame centrą sudaro mokykla, darželis, parduotuvė, pirminės sveikatos priežiūros įstaiga, vaistinė, seniūnija, paštas, biblioteka ir autobusų stotelė. Na, ir aišku, bažnyčia. Nelabai tinka dabar minėt, po tokio eiliškumo, bet yra dar ir baras. Nemačiau jo atidayto, tai gal jis buvo ir nebėr.  O gal ne sezonas. Žodžiu, čia nėra iš ko rinktis. Poduktų parduotuvėj irgi ne platus asortimentas. Tiesa, čia dar važinėja “lapkė” – prekyba ant ratų. Pamenu, vaikystėj kaime Marijampolės rajone, kur vasarodavom, lapkė būdavo visos savaitės džiaugsmas. Nes mūsų mažos vaikiškos kojos iki miesto nenupėdindavo, o va lapkėj galėjai nusipirkt limonado “Diušes” aba “Buratinas”… Turbūt pirkdavom ir kažko daugiau, nepamenu. Pamenu kad bėgte bėgdavom per kaimą į tą vietą, kur atvažiuodavo lapkė, ir kad ji buvo visos dienos įvykis.

Kol kas lapkės čionai mums nepireikė. Per gerai gyvenam, matyt. 🙂

Tai va, šita maža nesudėtinga miestelio struktūra man kol kas kelia nerealiai  didelį pasimėgavimą ir džiaugsmą. Vienas dalykas, niekur nėra mašinų spūsčių ir miesto smarvės. Antras dalykas, nedaug judesio, ramybė tvyro. Gal ji ir apgaulinga, nes juk žinome, kad tuose mažuose Lietuvos miesteliuose ko tik neįvyksta – ir sunkiausių nusikaltimų, ir šiaip visokių kriminalų.  Žmonės juk gyvena čia visokio amžiaus, neišmirė dar tie kaimai, ypač miesteliai. Bet va dienos metu tikrai tas ramybės įspūdis geras ir šviesus toks. Man tinka pagal mano proto sudėjimą. Paskutiniais mėnesiais gyvendama Vilniuje nesusilaikydavau mintyse (ir ne tik) keiksnodama Vilniaus tansporto spūstis ir amžiną laiko dingimą būnant kažkur pakeliui. Čia viskas kitaip.

Negana to, tokiai miestelio struktūrai būdinga gyventi išvien. Tai yra, pvz, mokykla ir darželis valdomas vieno vadovo, jau prašymus ir kt. reikalus gali spręst vienoje vietoje. Panašiai ir poliklinika bendradarbiauja su mokykla, daželiu, niekas nekelia sąmyšio, tūkstant kokio dokumento. Man tai truputį primena Norvegiją, nes žmonės kaime labiau atsipūtę. Visi dirba savo darbą neskubėdami ir su džiaugsmu, bent jau taip atodo. Na, galbūt jie tiesiog puikūs apsimetėliai, kas ten žino… Pagyvensim pamatysim.

Tai, kad stuktūra maža, reiškia, kad žmonių mažai, kad visi vieni kitus pažįsta ir praktiškai kur beeitum, tu sutinki tuos pačius veidus. Gal aš kvaila, kaip naujokė, kad man tai patinka, bet man tikrai patinka. Jaučiuosi jau šiek tiek pažįstama su miestelio gyvenimu. Suprantu, kad tas gyvenimas taip susiglaudus turi ir kitą medalio pusę – neišvengsi apkalbų, ir kad visi viską žino. Bet gi kita vertus, kiekvienas žino tai, ką nori, tegu su tuo žinojimu ir turisi…

Turint po kokį reikalą seniūnijoj, poliklinikoj, daržely ir bibliotekoje gali visus juos sutvarkyti per maždaug pusę valandos, nelaukiant eilėse, nemokant už parkingą, ir dargi pabendraujant su pažįstamais veidais. Po gyvenimo Vilniuje, po jo gabaritų ir institucijų gausos, eilių ir kamščių… Čia kaip koks mažas rojus. Suprantu, kad man praeis šita euforija, ir kad viskas laikina. Na, bet pasidžiaugti gi galima 🙂