Vakar šventėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų. Labai keistas jausmas, turiu pripažinti, ir galvoje kirba visokių minčių. Bet tai gal pirmi metai, kai taip gausiai visi vieni kitus sveikiname, nuoširdžiai džiaugiamės ir drįstame parodyti viešai, kad mes tikrai švenčiame, tikrai didžiuojamės esą lietuviais. Man kilo visokių prisiminimų iš tų laikų, kai man tebuvo 14 metų, kai kova už laisvę vyko realiai. Tiesa, mes, paaugliai, gal neprisidėjome prie tos kovos tiesiogiai. Vienok, kodėl gi ne. Aš tada jaučiausi suaugusi. Pamenu, kartu su klasioke po pamokų važiavome prie Seimo rūmų, lipome ant stogo, žvalgėmės aplink. Apačioj stūksojo barikados, kažkur, žinojome, važinėja rusų tankai. Seimo aikštė pilna laužų vakarais, ir mes prie jų šildėmės. Ir susivienijo tąsyk visos “klasės ir rasės”. Vilniuje, pavyzdžiui, buvo ryškus atotrūkis tarp pankų, metalistų ir “forsų”. Tačiau tuo laiku tos ribos susiliejo, nebebuvo svarbu, prie laisvės laužų ir barikadų visi buvo taikūs. Ir juk buvo daugybė jaunimo. Negalime sakyti, kad tik mūsų tėvai iškovojo laisvę. Aš buvau (tebesu, žinoma) skautė. Mitingus Pilies gatvėje, prie Signatarų namų, prisimenu kaip šiandien. Budėdavom prie vėliavos Katedroje, pasikeisdami po kelias valandas, aš stovėdavau iki alpimo, nes negalėjau pernešt smilkalų kvapo, o ir minios, kuri iškvėpuodavo visą deguonį. Pasikeisdami ilsėjomės, ir vėl budėjome. Blatijos kelią prisimenu, visur, kaip viena pirmųjų Vilniaus skaučių, dalyvavau pirmosiose gretose. Nei didžiavuomės tuosyk, nei puikavomės, atrodė, darai kas reikia. Norėjom dalyvauti, savo mažose galvelėse gal nesupratom visko pilnai, bet gal nujautėm, kad šitas darbas reikšmingas.

Iš pastarųjų dienų Facebook patriotinio aktyvumo norisi tikėti, kad tauta per 25 metus tapo sąmoningesnė. Ir kad naujai, laisvėje gimusi ir užaugusi karta mąsto teisingai. Kad ir kaip kartais baugiai atrodytų emigracija, bedarbystė ir žemas pragyvenimo lygis, nykstantys kaimai ir kiti laisvės iššūkiai (tarp jų ir laisvieji rinkimai). Bet kokia grėsmės tikimybė mus sutelkia. O gal tik įvaizdis toks susidaro, gal virtualus patriotizmas dar nieko nereiškia?

Pasiklausykite dainos. Man visada virpa širdis klausant ir dainuojant tokias dainas. Gal esu pernelyg jautri, bet kodėl gi ne? Tautinis identitetas gali būti tai, kas gelbsti tautą kritiniais atvejais. Nesakau, kad dabar toks atvejis ir yra, bet… grėsmę jaučiame visi. Viename straipsnyje skaičiau, kad, nors ekonomikos ir įdarbinimo rodikliai Lietuvoje per šiuos 25 metus labai pasikeitė, tačiau vienas rodiklis – Rusijos grėsmės baimė – tebėra toks pat didelis. jis buvo sumažėjęs prieš gerus 5-10 metų, bet dabar vėl toks pat didelis.

Man atrodo labai svarbu viskame būti sąmoningu. Nes tai reiškia, kad prisiimam tiesioginę atsakomybę už tai, kas su mumis bus. Būti sąmoningu tėvu, ugdytoju, darbuotoju bei piliečiu. Ir susitelkti ne tik per dainų šventes bei krepšinio rungtynes, bet per rinkimus, per referendumus ir pan. tada, kai reikia dirbti, o ne švęsti. Nes kaltinti valdžią, kad yra netikus, reiškia, kaltinti save (išties netikusi projekcija). Mes ugdome jaunimą, auginame tą valdžią, kurią vėliau išrenkame. taigi, praktiškai neturime teisės ką nors kaltinti. Ir šiaip apskritai pagalvojus, grįžtu prie tos pačios minties, kaip visada; išmokime pradėti ne nuo kitų, o nuo savęs. Sutvarkykime save, savo mintis, savo keimą, savo namus, o tada pamatysime, kad ir kiti tvarkosi. Pokyčiai neįvyksta per vien dieną. Pakeisti kitų negalime. Bet keisti save galime visada, jei tik turime noro.

Mes vakar su vaikais tikrai šventėme. Vincukas spalvino vėliavą nuo ankstaus ryto. Paskui važiavome į Birštoną vaikčšioti pakrante ir grožėtis mūsų Lietuva. šįryt pabudęs Vincentas atbėgo pas mane ir sakė: aš noriu piešti dar vieną vėliavėlę! Niekad nepamiršiu, kai mums grįžtant į Lietuvą gyventi, kalbėdavomės su juo, ir aiškindavome, kad yra Lietuva, ir yra Norvegija. Ir kad mes esam lietuviai, nors ir mokam kalbėti norvegiškai. Ir jis, tada dar trimetis, rimtu tonu pareiškė: “aš esu lietuviškas!”.