Šiandien ypatinga diena – mūsų sodyboje nauji gyventojai! Šitos dienos aš tiek laukiau, kad net buvau apsirgusi “vištų karštine”…Garbės žodis, nežinau, kas man pasidarė, bet paskutinėm savaitėm au zyziau vištų, vištidės ir t.t. Dienomis skaičiau visokius forumus ir žiūrėjau nuotraukas su gražiomis vištidėmis. Naktimis sapnuodavau, kaip aš avo vištelėms beriu grūdus, seikėju negailėdama kvietelius iš didelio maišo, pilu vandenėlį….Proto užtemimas kažkoks, ne kitaip.

Na, bet, pagaliau tiesiog ėmiau ir nuvažiavau į “arčiausiai” surastą paukštyną, auginantį dedekles višteles. Negaliu iki pat šiol teigti, kad vištelių atvykimui padarėme viską tobulai, pasiruošėme taip, kad oms būtų gera… Na, bet mano pastangų į visą tą ruošą įdėta tikrai nemažai.

Mūsų tvarte yra sena vištidė. i labiau panaši į šiltnamį: didelėj tvarto patalpoj padarytas stačiakampis iš senų langų… Jame kadaise gyveno vištos, bet neilgai. Išgalabijo lapė ar kiaunė. Išploviau langų sienas ir lubas, nugramdžiau begalybę voratinklių. Lauke vyras, neapsikentęs mano zyzimo, padarė gana nemažą aptvarą vištoms: naujai įbetonuoti kuoliukai, naujutėlis tvoros tinklas, nušienautas neįžiangiamas dilgėlynas…

Išmazgojau visokias senas vištų šėryklas, kokias tik radau tvarte ir sandėliukuose. Pati “pagaminau” girdyklą iš 5 l “bambalio” nuo vandens ir plastikinio dubenėlio, kuriame šią žiemą dar ploviau indus, o dabar kuris laikas jis gulėjo stalčiuj be paskirties…

Net kopetėles savo vištelėms sukaliau, ir sūpynes pradėjau daryti – tiesa, nespėjau dar, jėgų nebeužteko… Bet kol vištaitės apsipras naujuos namuos, tikrai dar padarysime. Turės ir laktelę naują, patogią tiek tupėti, tiek man iškuopti po ją.

Šiandien au popiet giliai įkvėpiau ir išvažiavau į Žasliuose esantį pauščių ūkį. Gana svajot ir sapnuot, reik realizuot. Taigi pavakarin mūsų namuosna atvyko 6 nauji gyventojai – 5 vištos ir 1 gaidelis raudonskiauterėlis. Išleisti į naująjį aptvarą paukšteliai elgias labai nedrąsiai – tupi susigūžę tokioj pašiūrėj, nei geria kol kas, nei lesa… Gaidelį pradžioj buvo apėmus panika – kadangi vaikams paukščiai irgi labai rūpėjo, įleidau su jais susipažinti, tai gaidelis iškart puolė prie tvoros krašto, lyg ieškodamas, kur į laisvę išrtūkt. Kas ieško, tas randa – ištrūko pro kamputyje likusį plyšį, įlindo į dar saugesnį kampą ir tūnojo ten kol neišnešiau. Maja labai susijaudinusi dėl nauų gyventojų. Vedžiausi ją  į aptvarą susipažinti, prisegtą prie pavadėlio..Vistiek sugebėjo vienai vištelei grybštelt už subiniuko… Teks pratint atidžiau ir lėčiau. Vakarop dar sugebėjo prasikasti duobę po tinklu ir įlindus į aptvarą paėsti kombikormo… Išdykus ta mūsų Maja. gerai, kad nenuskriaudė. Kol kas. Saugosim, bandysim. Šiaip tą aptvarą darėme labiau nuo lapių, nei nuo Majos. Anos dieną gal neis. O nakčiai varysim višteles tvartan. Ten gal bus saugiau. Gal.

Būtų gerai, jei Maja susidraugautų ir išmoktų jas saugoti. Tuomet paleisčiau ir po kiemą pašikinėti. Bet su Majos nekantrumu kol kas nesišveičia. Ji ir taip šaunuolė, kad neprikrečia visko, kad nebėga iš kiemo. Gyvena laisvėj palaidai, visko mokosi kaip vaikas. Dar tik mėnesis pas mus, o gana paprotingėjo, jau ir susikalbėt, ir susitarti pavyksta vis dažniau.

Artimiausiom dienom pažadu nufotkint mūsų višteles ir pristatyt po vieną. Visos, aišku, iškart gavo vardus, nes tokios gražuolės gi negali būt tiesiog vištos. Taigi, turime Magdą, Raibutę, Margutę, Smalsutę, Rudę ir Baltramiejų 🙂