2015-03-15 11:34

Jau daug metų nebuvau gėrusi beržų sulos. tiesą sakant, buvau užmiršus ją egzistuojant. Nors Norvegijoje pilna beržynų, niekas ten sulos neleidžia, tad ir man nešovė į galvą pabandyti. Nors vėlaiu radau norvegišką filmuką youtube, apie tai, kaip tą padaryt.
Na, bet mūsų kieme Trečionyse auga didžiulis gražus beržas. Tad kaip tik dabar, sulos metą, buvo didelis įvykis mūsų namuos, ypač vaikams. vakar jie kartu su seneliu grežė berže skyles, taikė visokius būdus sulai nutekinti. Visgi geriausias budas pasirodė seniausias, iš mano tėčio vaikystės – kai sula bėga per storą vilnonį siūlą į butelį.
Trylikamečiui buvo tikra atrakcija pamatyti, kaip viskas vyksta. Man, pagalvojus, irgi, nuostabu suprast, kiek esama tų medžio syvų pavasarį, jog jie šitaip sunkiasi.
Neskriaudžiam savo beržo, leidžiam sulą pamažu. Pasiskaičiusi senolių patarimų ir prognozių, galiu pasakyt, kad tikrai žiema nebuvo šalta (sula nėra labai saldi, tik vos vos salstelėjus, o sakoma, jog po šaltos žiemos būna saldi). Na, ir spėju, jog vasara nebus labai lietinga, nes sula teka maža srovele 🙂
Užsišaldžiau sulos ledukų formelėje – bus grožio procedūroms. O šiaip geriam ją kaip vandenį. Dar turiu planą išsitrinkti galvą su sula, jei tik liks, kai būsim atsigėrę iki soties 🙂