Mūsų kaime šiuo metu yra 17 gyvenančių trobų. 18-ta tik atvažiuoja savaitgaliams. Kolūkio laikais kaime buvo virš 40 trobų, šeimų. Šita statistika – iš čia užaugusių ir šeimas auginusių, bei dabar jau anūkus turinčių kaimynų, taigi, nesumeluota.
Panašių didesnių ir mažesnių kaimų 10km spinduliu apie miestelį – daugybė. Bet neskaičiuosiu. Užtat paties miestelio mokykloj apie 400 vaikų (kiekvienos klasės, kaip supratau, yra po vieną, tai apie 20-25 vaikų, taip įsivaizduoju, klasėje, o klasių 12, nes gimnazija). Darželyje apie 40 vaikučių, yra dvi grupės po maždaug 20 žirniukų ir pupyčių. Viena grupė mažulių iki 4m., ten ir mūsų mažiausiasis eina, o kita grupė didesnių ir priešmokyklinių, ten eisime nuo rugsėjo. Iš dvidešimt užrašytų, realiai lanko kasdien iki 15 vaikiukų. Auklėtoja viena ir viena šeimininkėlė, kuri padeda kiek gali ir spėja.
Norvegijoje darželių sistema man labai patiko, tikrai gaila buvo išeiti. Mažųjų grupėse nuo 10mėn iki 3m. buvo po maždaug 15 vaikučių ir 5 auklėtojos (viena iš jų privalo turėti pedagoginį išsilavinimą, visos kitos asistentės gali būti). Didesniųjų grupėse vaikų kiek daugiau, auklėtojos 3. Vaikai lanko darželį iki 6m., tada jau eina mokyklon. Darželyje vaikai eina į lauką kasdien, nesvarbu oras, nes svarbiausias šūkis, kurio vaikai mokomi nuo mažens – nėra blogo oro, tik blogi drabužiai. Lietus, vėjas, sniegas, balos, ledas, kaitra – vaikai visada lauke. Tėvų rūpestis tinkamai juos aprengti, kad neperšlaptų, nesušaltų. Tėveliai gauna sąrašą drabužių, kurie privalo visada būti darželyje vaiko spintelėj. Taip pat drabužiai pamainai, jei nutiktų avarija, sušlaptų ir pan.
Čia nekalbu apie lauko darželius, kurie jau būtų dar viena atskira tema, nes ten vaikai išvis nebūna viduje, o praktiškai tik lauke. Panašų darželį jau įkūrė ir Vilniuje, ačiū Agnei už nuorodą, ką jau ką, o nuotraukas iš to darželio yra neapsakomai nuostabu žiūrėti, pavartykite albumus. http://laukodarzelis.lt/

Taigi, lietuviškame kaime darželio nepasirinksi, yra ir džiaugiesi, kad yra. Tai, žinoma, trūkumas, lyginant su miestu, kur galima rinktis. Kita vertus, kai renkamasi tik teoriškai, nes atseit yra daug, o vietų nėr…tai nežinau kur čia tas privalumas. Nes rinktis privatų darželį gali tikrai ne kiekvienas. Tuo tarpu Norvegijoj privačių darželių tinklas labai platus, bet tėvai moka už juos pagal valdžios nustatyas kainų lubas, t.y. praktiškai tiek pat, kiek valstybiniam daržely, tik dar papildomai tenka kai ką apmokėti. Bet sumos tikrai nėra taip ženkliai besiskiriančios, kaip kad Lietuvoj. Čia dar turime daug ko mokytis iš skandinavų, mano galva, gerai mokytis iš gerų pavyzdžių.

Mūsų mažylis patenkintas vietiniu darželiu. Vienintelis, ko jis nesupranta, yra kodėl jie tiek mažai būna lauke, arba visai nebūna, ir kodėl reikia miegoti… Tvarka Lietuvoj košmariška, nes visą gražųjį laiką vaikai verčiami miegoti. Nuo 12 iki 15val yra miego laikas. Norvegijoj miegoti guldo pagal susitarimą su tėvais. dauguma vaikučių prigula pailsėti, rya ramybės laikas su pasakėlėm, dainelėm, bet miegoti neliepiama. Leidžiama tyliai žaisti kitam kambary. Aš albai laiminga, kad mūsų dabartinio darželio auklėtoja tokia supratinga, kad leidžia mūsų mažiui nemiegoti, jeigu jis guli ir neužmiega 1val, tai leidžia keltis ir dėlioti dėliones ar tyliai vartyti knygutes. Reikalavimas vienas – kad neprikeltų kitų vaikučių. Kol kas jam sekasi. Porą kartų yra užmigęs (jei prieš tai pabuvo lauke).

Buvimas lauke, mano galva, yra svarbiausias darželinio amžiaus vaikų pažinimo ir gyvenimo būdas. T.y. turėtų būti. Kodėl vaikai dusinami grupėse? Tam yra daug priežasčių, ir visai ne auklėtojos kaltos. Pirma, aprengti 15 mažučių, iš kurių vos vienas kitas sugeba patys apsirengti kai ką – didelis darbas. Aprengtieji turi laukti. Sušyla. Jau blogai. Antra – tėvai neteisingai rengia vaikus. Jie neturi kombinzonų, bet visokias medžiagines kelnes, prištines, kurios peršlampa, arba dar blogiau – pirštuotas, kurių vaikutis nemoka užsimaut. Žodžiu, išeit į lauką yra iššūkis. O būti ilgai nesigauna, nes dienotvarkė tokia, kad jau reik bėgt miegoti. Aš manau, kad šitos higieninės normos yra pasenusios ir nebeveikia. Kiek mamų dabar galėtų prisiekti, kad jų 3-4metės atžalos miega pietų miego savaitgalį? Nagi? Atvirai? Beveik niekas nemiega. Tyrimai rodo, kad labai mažai tokio amžiaus vaikų turi poreikį miegoti dieną. O kaip vargšai priešmokykliniai? Pailsėti, prigulti, paklausyt pasakos – reikia. Pauzės tarp žaidimų, ramybės. Bet miegoti… Kankynė vaikui bandyt užmigti 2val, o pagaliau užmigus, būt prikeltam neišmiegojus tiek keik reikėjo. Aš tai pavadinčiau traumavimu.

Bet visi tylūs, niekas nesiskundžia. Ir ikimokyklinio ugdymo atsakingieji sudarinėja dienotvarkes pagal 20 amžiaus pradžios poreikius.

Na, visgi negaliu skųstis. Jei vaikų neveda laukan daržely, mes turim gražų šansą pabūti drauge lauke, kai parvažiuojam namo. Vaikščiojam paskutiniu metu mažai. Reiktų pasitaisyti, nes vaikams ir man labai patinka vaikščiot. Bet užtai nuo vakar prisnigo ir turime roges, kastuvus, pašikniuką ir kitus snieguotus smagumus. Jei ne vaikai, aš sukirmyčiau su virbalais ir kompiuteriu prie pečiaus.. Gerai, kad esu priversta išjudėti 🙂

O čia dar noriu parodyti pagaliau “mūsų” stirnas ir lapę. Kaip aš džiūgauju kaskart važiuodama juos pamačius! Na niekaip neišaugu, niekaip nenusibosta, net kai kartojasi… Atrodo, jei kaip mūsų dalis, tie gyviai. O juk iš tiesų mes esam įsibrovėliai. Žodžiu, mūsų “Serengečio” trasa darželin yra pavydėtina, ir aš net pati sau pavydžiu. Gyvendami Bergene dažnai matydavom stirnas, bet ne kasdien. O čia – nė sapnuot nesapnavau, kad turėsim tokią laimę!

Geros tos mano akys, kad ir pabalnotos 🙂 Matau viską gražiau gal negu yra, bet man patinka. Nemanau, jog tai iliuzija. Manau, jog matome tai, ką norim matyti. Norėdami įžlibinti tas stirnas ir lapę, spauskite ant nuotraukos, kad pasididintų.

Linkiu visiems gražios likusios dienos, ir kad išvystumėte ką nors paprastai nepaprasto 🙂