Ši diena kažkokia ypatinga. Savotiškai susijaudinausi jos laukiau visą savaitę, o paskui ir rašyti apie ją.
Šiandien važiavau į tradicinio lietuviško sodo rišimo pamoką. Kelionė nebuvo tolima, iki gretimo kaimo už kokių 15km. Bet įspūdinga nuo pradžios iki galo.
Visų pirma, pakeliui, tupinčią ant beržo, pamačiau pelėdą. Tik jau nesakykit, kad na ir kas čia tokio, nes net aš, jau beveik kaimietė, senokai buvau mačiusi gyvą pelėdą. Aišku, kai tik stabtelėjau pasigėrėti, ji purptelėjo ir nuskrido… Nėr čia ko vėpsot visokiom vėplom. Ir, nors mano mažajam labai patinka dainuoti “išėjo tėvelis į mišką, …nušovė tėvelis pelėdą”, visgi, pasakysiu, man pelėda asocijuojasi su išmintim.
Tolėliau pavažiavusi, jau vidur miško, pamačiau ant kelio kažin ką gulint. Bet visai beveik vidury kelio. Ir visai kažką sunkiai atpažįstamą… spėliokit patys iš nuotraukos. Nebuvo jauku išlipt iš mašinos ir nupaveiksluot. Akivaizdžiai trūko kažko svarbaus tai kanopai…

Na, bet tiek to. Stebiuosi, kaip man pavyko surasti kaimą, kurio ieškojau, nes važiavau pirmą kartą. Bet juokingiausia, kad kaime neradau reikiamo pastato. Beje, nebūtinai visi pastatai turi adresų ar net pavadinimų iškabas, tad nėr ko stebėtis. Bet užtai radau seniūniją, o ten mane viena ponia maloniai sutiko ir palydėjo į ten, kur man reikėjo.

Esu neapsakomai dėkinga Jurgitai T., tautodailininkei iš Kaišiadorių (Žiežmarių?), kuri turėjo kantrybės su manim kalbėtis Facebooke apie mano pageidavimus ir mažas galimybes, o pasitaikius progai, pakvietė į šitą renginį.

Taigi, nuostabiai kūrybiška ir maloni popietė su kaimo moterimis – inteligentiškomis, nuotaikingomis, kūrybiškomis – pralėkė greitai. Jurgita ne tik išmokė KAIP gi suverti ir surišti sodą, kaip randasi tos geometrinės formos, bet ir papasakojo apie sodo paskirtį, kaip jis turi suktis, ir kodėl. Žodžiu, gavau kultūrinę dozę ilgam, nes kol išsipraktikuosiu iki gražaus sodo, tai ojojoj kiek dar reikės padirbėti.
Bet procesas aiškus, galimybės irgi. Lauksiu šiaudų ir reikšiuosi 🙂

Keletas nuotraukų iš puikaus pasisėdėjimo. Garsiausias ačiū renginio šeimininkams, kurių kvietimą į antradienio susitikimus jau gavau, tad, kai tik bus galimybių, būtinai važiuosiu vėl.  Ir didelis dėkui už dovanas – lininį batelį (sakė, jei dar atvyksiu, duos antrą). Ir Jurgitai ačiū už dovanotą šiaudinį angelą, jis jau kabo namuose garbingoj vietoj.

Kaime vos keli pastatai, o juose verda gyvenimas. Bet verda tik tiems, kurie ateina patys, imasi, kunkuliuoja. Kitiems kaimas atrodo apmiręs ir nuobodus. O beje, išgirdau mūsų miestelio kultūros centre, kad labai sunku ką nors į kultūrinius renginius atsivilioti. Suglumau. Esu pirmoji pretendentė į vietinę kapelą. Dainuoti noriu nesvietiškai, o kol kas ir nesuradau kur… Balsas jau beveik pusmetį uždarytas, kartais atrodo, oj kaip užplėščiau..ir užplėšiu, kai nieks negirdi, per laukus važiuodama, mašinoj. Bet čia ne tas pats. Noriu žmoniškai pramankštinti stygas ir naujo oro giliai įkvėpti. Et, mane turbūt mėnulio jaunatis pasigavo, visur taip norisi naujos pradžios, gaivalingos, užvaldančios.

Beje, norvegiškas kaimas nuo lietuviškojo labai skiriasi vietinių aktyvumu ir įsitraukimu į veiklas visokias. Bet tai buvo prieš daug dešimtmečių aktyviai vykdoma regionų politika – valdžios nuopelnas, kad kaimo plėtra buvo realiai įgyvendinta (ne tik lėšų įsisavinimas griūvantiems pastatams renovuoti, kaip kad, deja, įvyko Lietuvoj didžiąja dalimi). Norvegijoje kaimo bibliotekos dūzgia nuo žmonių, kurie rytais čia skaito laikraščius, geria kavą ir švekučiuojasi. Lentynose nuolat atsiranda naujų knygų, plačiai išvystytas filmų ir garsinių knygų tinklas, juos galima atsiimt ir priduot skirtinguose tos pačios komunos miesteliuose, be to, nieko nekainuoja, nes tai ta pati bibliotekos paslauga. Šeštadienio rytais rodomi filmai dideliame ekrane vaikams, tuo laiku tėvai gali rinktis sau knygas, žurnalus ir pan., arba apsipirkinėti vietinėje parduotuvėje. Kultūros kontoros ir biblioteka glaudžiai bendradarbiauja, organizuodamos renginius visai šeimai ir tam tikroms amžiaus grupėms, tarp jų ir senjorams. Senjorai, beje, nestokoja laiko ir noro tuose renginiuose dalyvauti.
Kaip yra Lietuvoje, dar nespėjau pilnai patirti. Manau, toli gražu ne kiekvienas kaimas arba rajonas turi tikrai gyvybingus kultūros centrus. Bet blogiausia, jeigu žmonės nenori. Tada būk koks nori aktyvistas, o nėra ką aktyvinti, nėra norinčių dalyvauti. Vis dėlto nenoriu tikėti, kad taip ir yra. Man atrodo, kad kaip tik miestuose žmonės yra visko persisotinę. Tuo tarpu kaimo žmonės neturi tiek pramogų, gal dėl to tampa sunkiau išjudinami, gal tai ir yra priežastis, kad ne visi įsitraukia? O ir kažin koks marketingas vykdomas, kad įtraukti? Juk surengti renginį, bet į jį tinkamai nepakviesti – tai ir reiškia, kad niekas neateis.

Gali būti, kad daug kas priklauso nuo tų veikiančiųjų organizatorių, nuo jų kompetencijos ir noro (įsisavinti lėšas – kaip nedarniai skamba – arba džiaugtis gyvenimu ir ieškoti naujų galimybių). Aš manau, kad nėra tame taisyklės, būna visko, ir apsnūdimo, ir nuobodulio, tai natūralu, ypač kai varomoji jėga visada ta apti ir ji turi atsinaujinti pati iš savęs. Svarbiausia, kad vanduo nestovėtų. Kad idėjų netrūktų (netikiu, kad tai gresia). O kad žmonių kaime mažėja…manau tik laikinas reiškinys.  Visų laikų visuomenės vienaip ar kitaip keičiasi, transformuojasi, žmonės migruoja. Vienas etapas nieko iš esmės nelemia. Vieni lekia į miestus, kiti grįžta į kaimą. Ir taip ne tik Lietuvoj. Žinoma, perskaityt spaudoj, kad išnyksta dešimtys kaimų Lietuvoj, nėra džiugi žinia. Bet galbūt kažkurios kitos gyvenvietės atgyja, o tai neužfiksuojama? Būtų įdomu pasidomėti statistika tokiu atveju. Tik kad laiko perspektyva kol kas per maža, kad galima būtų daryti kokias nors reikšmingas išvadas.

Amatų būrelio moterys pagyvenusios, tik pora jaunų, nors už mane vyresnės ir jos. Pagyvenusios damos buvo mano lankomam mezgėjų klube Bergene. Gal tai aš truputį nesunokus tarp jų? O gal kaip tik, tik dabar sunokau ir ištroškusi skubu gerti praeities kartų tradicijas?

Man buvo smagu išmėginti naują rankdarbių techniką. Nežinau, ar kada nustosiu bandžiusi naujus dalykus. Tai man kaip gyvenimo prieskonis… Esu labai laiminga, kad vis pataikau atsidurti ten, kur yra galimybių. Visokių. Tikriausiai išmokau jas pastebėti ir gaudyti progas. Pamenu, kai Bergene ieškojau darbo 2009 m., viena buvusi mokyklos direktorė man norvegiškai taip pasakė – grip alle sjanser! – griebk visus šansus. Pasakė nuoširdžiai linkėdama, su užsidegimu. O aš buvau tik antrą savaitę nuvykus į šalį, ir bandžiau slebizavoti norvegiškai. Žodžiu, man jos patarimas patiko, ir aš jį įsiminiau. Tad smagu, kad sodų rišimo proga buvo sugriebta šiandien, o ne atidėta ateičiai.