Sako, negirk dienos be vakaro. Senolių išminties dera klausyti, todėl rašau vakare.
Šiandiena man tikrai ypatinga. Jeigu pasitaiko dienų, kai vakare suvoki, jog taiip nieko ir nenutiko per visą dieną, tai būna ir kitokių, kai nuo ryto vis kas nors įdomaus įvyksta.
Taigi, nuo ryto sulaukiau skambučio, jog mums nori pristatyti užsakytąją dušo kabiną. Toks džiaugsmas, nemoku apsakyt, kai pagyveni mėnesį be dušo 🙂 Nebijokit, murzini nevaikštom, mokam nusipraust ir kitaip, o dar kiek draugų turim su dušais ir voniom 🙂 Bet va dušo kabina kaimo troboje jau yra didelis žingsnis į civilizaciją. Žodžiu, džiaugsmas ne šiaip sau.
Dar ryte buvau vietinėje mokykloje, kalbėjausi su labai šaunia direktore, kuri ne tik nuoširdžiai rūpinasi pačia mokykla, bet ir atvirai priima kitų idėjas. Turėjom trumpą bet efektingą pokalbį dėl ateities kūrybinių projektų, apie kuriuos daugiau kalbėti dar per anksti, bet pirmosios užuomazgos mane džiugina.
Dar po kokios valandos gavau dėstytojos komentarą apie mano rašto darbą, kurį pridaviau kaip paskutinio šios, pirmosios, sesijos, egzamino darbą. Komentaras puikus, galutinis dalyko pažymys irgi geras. Bet svarbiausia, kad tai jau paskutinis egzaminas ir tai reiškia, kad aš tikrai įveikiau šią sesiją, ir dargi su visai geru vidurkiu! Kodėl taip džiūgauju? Nes tiek mano “netyčinis” įstojimas į magistrantūrą, tiek ir visi mokslai, kol buvau viena koja Bergene, viena Vilniuje (čia reiktų imti domėn tai, kad studijos dieninės, VU), sakė, jog šita sesija lems, ar apskritai tęsiu studijas. Pasakiau sau, jog jeigu aš ją įveiksiu, tuomet teks tęsti mokslus. Jei būčiau gavus skolą, ko gero, būčiau metus viską.
Na, mano studentiška būsena labai normali, šiandien noriu šventę švęst 🙂 Bet lukstersiu pirmadienio, tada galėsim laistyti šampanu naująją dušo kabiną dviese, nes švęst vienai neįdomu.

Dar buvau užsukusi į paštą. Prieš porą savaičių pirkau internetu dvi knygas, ir visai pamiršau jų laukti. Vakar gavau puikų priminimą ir šiandien atsiėmiau knygas iš pašto ir susipažinau su malonia pašto darbuotoja. Taigi, mėgaujuosi vartydama… Atpratau, kad galima skaityti grožinę knygą, neanalizuojant, nebandant išmokti 🙂 keistas jausmas, vienok… Tai, kas įdomu, savaime “išmokstama”. O iki naujo semestro pradžios visai nebedaug dienų, kažin ar spėsiu padoriai perskaityti. Na, bet… užteks kiek bus.

Taip pat sulaukiau kaimynės skambučio. Teiravosi, kaip mums einasi prigyti naujoje vietoje. Gera žinoti, jog kažkam rūpi. Kaimynai gyvena tolėliau, bet mūsų mažieji kartu lanko darželį. Labai tikimės, kad bus gerais draugais, kaime tai svarbu, nes vaikų netoli nėra daug, pasirinkti nėra iš ko, tad jeigu sutampa charakteriai ir užsimezga draugystė, tai jau didelis privalumas. Vyresnėlis dar neturi draugo. Mokykloje su klasiokais ir futbolo treniruotėse viskas gerai, bendrauja krūvoj. Bet geriausio draugo trūksta, tad nemažai valandų praleidžia skype kalbėdamas ir žaisdamas playstation su draugu norvegu. Tikėsimės, rasis dar tas draugas. O gal ir draugė, kas čia žino.

Reziumuoju, kad diena pilna įspūdžių ir džiugesio. Ir dar priedo penktadienis! Mano vakaras su filmu “Paveldėtojai”, o visiems jums taip pat linkiu džiugesio, gero poilsio savaitgalį, galbūt kad aplankytų draugas, kurį seniai matėte ir pasiilgote.