Be satyros, visai rimtai , iš 2015-02-18 14:09

Dar apie interjerą, tik jau be satyros. Aš dabar susimąsčiau…kas yra gražu? Mes vartome žurnalus, gėrimės internete ir TV “gražiais” interjerais. Puikūs baldai (kame jų puikumas – kiekvieną kart kitkame, o kartais tik kaina), dailūs kilimai, suderintos spalvos. Negana to, aibė žarstomų patarimų dėl spalvų, daiktų pasirinkimo ir t.t. be galo be krašto. Ir vis dėlto net geriausius prizus laimėjusiam interjere kakas gali jaustis “suknistai”, o kitas alpėti iš laimės. Tai kur čia šuo pakastas? Aš galvoju, visai ne prie ko yra visi tie pamokymai. Didelė dalis yra tiesiog maketingas, kuris plauna smegenis, kad liaudis pirktų. Kita dalis yra noras kitus pamokyti kaip daryti “pagal mus”. Žodžiu, noras kontroliuoti. O iš tiesų nė vienas protingas, ar tiksliau, išmintingas, žmogus, negali kliautis tokiais tiesmukais patarimais. Savo interjere, t.y. savo namuose turime jaustis gerai mes. O ne svečiai. Iš tiesų, ten, kur jausimės gerai mes, ten gerai jausis ir svečiai. Atvirkščiai nebūna. Nes grožis ir gerumo pojūtis slypi visai ne daiktiniam interjero pavidale, o namų energetikoj. Tu gali išsidažyti sienas baltai ir apsistaty brangiausiais baldais, bet jei sėdėsi ten susiraukęs ir piktas širdy, tai joks svečias nesijaus pas tave gerai.  Nekalbant apie namiškius. O kitą kart užeini į visai paprastus namus, kur plika akim, fiziniu požiūriu, diaktai yra nugyventi, seni, sienos be spalvų… o šeimininkai šypsosi, gyvybingi, malonūs, ir supranti, kad pas juso gražu. Ir gera. Ir norisi grįžti. Tai kam tada tie visi sapaliojimai apie interjerą ir dizainą, jeigu visai ne apei tai reikėtų kalbėti?

Mokslas apie žmogų. Menas apie žmogų. Menas gyventi. Menas būti. Gebėjimas skleisti šviesą ir šilumą. Ramybė namuose. Daug čia galima būtų prirašyti. Mes per dažnai pamirštam, kad nesam vien tik fizinės būtybės. Ir kad jei kėdė patogi sėdėti mūsų sėdimosios putlumui, tai vistiek nereiškia, kad ji gera ir tinka.

Darau išvadą, kad turbūt nesugebėsiu rašyt apie interjerą, netgi blogo labui. Nes man vistiek labiau rūpi mūsų vidinis interjeras, vidinė sąmonės ir pasąmonės sąranga, negu namų sienos ir grindys. Net jei sutinku, kad sienos ir grindys yra svarbu, ir netgi is dalies atspindi namų šeimininkų vidų, vistiek jos yra palygint niekis. Tai paviršius. Viskas, kas materialu, tėra paviršius. Tik prakalbinęs žmogų gali sužinot kas viduj. O juk stalo ar kėdės neprakalbinsi. Baldai ir sienos yra mūsų vidinių būsenų kaupėjai, todėl jie ir daro įtaką mūsų savijautoms namuose.  Jei daužysiesi ir taškysies keiksmais namuose, tai joks gražiausias ir moderniausias interjeras neišgelbės ir nepagražins.

Kodėl apie tai parašiau? Nes atėjo mintis, kad viskame šiandien esama per daug tuštybės. Norime per daug. Siekiame per daug. Ir dar to, ko mums visai nereikia. Bet niekaip nesurandam, ko gi trūksta.

Aš turbūt todėl ir jaučiuos laiminga, avėdama šlepetes su montažinių putų atspaudu ir kabinėdama ant vinučių viską, ką randu ir kas pasikabina. Man gražu viskas, ką matau. Nors tai ir visiškai neatitinka jokių standartų. Mano regėjimas, matyt, nestandartinis. O kas pasakė, kad tai, kaip jaučiamės, turi atitikti kokį nors standartą? Kartais aš girdžiu iš žmonių, kad jų blogos savijautos priežastis būtent yra kažkieno nustatyti standartai.

Linkiu visiems mano skaitytojams LAIMĖS būti savimi savo gražioje aplinkoje. Tik nepamirškit apsidairyti, pastebėti ir ją pajusti. Ir kai sakoma, kad tvarka prasideda nuo savo kiemo, tai turbūt turima galvoje, jog tvarką pradedame savo viduje. Mintyse, sąmonėje. O tada jau namuose, kieme, darbe ir t.t. Ir tikiu, tada visur gražu. Ir visi gražūs. Beje, šitą fenomeną, kad visi, kuriuos sutinku, man atrodo labai gražūs, patyriau prieš keletą metų. Ir jis vis tebesitęsia! Neįtikėtina, kiek gražių žmonių gyvena mūsų Žemėj…

Štai vakar šventėme užgavėnes. Ir su vyresnėliu padarėme labai gražią Morę 🙂

Sėkmingai sudeginom, mažiukams rėkiant “Žiema, lauk iš kiemo!” (mažiukų buvo daugiau, nes pasikvietėm į šitą pagonišką šėlsmą ir kaimynus). Va ir neliko Žiemos. Termometras rodo nulį. O aš jau nusiteikiu pavasariui, nes pavasaris yra mano metų laikas. Duos Dievas, bus mano pirmas pavasaris tikram kaime. Įdomu. Kažin ar rasiu per darbus laiko rašinėt… Matysim.