Pastaruoju metu baisiai daug rašiau mintyse. Jau tiek visko galvoj privirė, kad nebegaliu daugiau atidėlioti, griebiuosi “plunksnos” (ką daryt su pasenusiomis metaforomis? reiktų išrast naujas, bet prie viso šiuolaikinio moderno anos ne prie ko…). Na, svarbu, kad suprastumėt.
Žodžiu aš čia vienaip galvojau, ir kitaip… ir sugalvojau, kad norint turėti POPuliarų blogą, reikia mokėti teisingai bloginti. Na, tipo, kad skaitytų daug liaudis, kažko ieškotų (ko nepametė), dalintųsi veidaknygėj, siūlytų savo draugams (atseit, rekomenduotų, nes be rekomendacijų šiais laikais esi visų užmirštas tundra). Va, ir savo nedidele galvosena išgalvojau, kad populiariausi ir skaitomiausi blogai yra apie interjero dizainą ir apie valgį. Pasauly, ne tik ant Lietuvos, turiu galvoje. Nesu labai didelė kulinarė ar konditerė, tai rašyti apie valgį man nepavyks. Bet va interjeras – čia jau kitas reikalas, jau daug daugiau galimybių atsiveria, ir gali net save atrasti bekurdamas kokį nors savišką dizainą. Esu už laisvę galvoje ir namuose, tai nutariau parašyti jums šiandien būtent apie interjerą.
Labai yra žavu, kai žmonės sudėlioja gražiai žvakeles, pribarsto kokių pūkučių, dar patiesia baltų kilimų (suprask – fotografavimui, bet vistiek gražu), dar kokį nors seną klibantį baldą ištraukia, nupučia dulkes, kokį nutrintą kailį užmeta, ir vualia – gražiausias interjeras. Man tai nuostabiausia, kai interjerai su židiniais visada tokie švarūs, lyg nekūrenami tie ugniakurai. Malkutės dailiai suguldytos, anei dulkelės anei žievelės. Baltom rankelėm malkelę šast židinin, ir jau spraga, jau šildo (vaizduotę, be abejo). Jei turi gero kišenėse, tai prie židinio dar visokių grožių yra neblogai pasidėti, pvz. kalvio nukaldintų lopetėlių, šepetėlių neaiskios paskirties, na ir aišku, žarsteklis – reik kad bent vienas iš tų kabuoklių ant gražaus kalvinio stovo būtų praktiškas. Va, pakuri, dega ugnelė, malkelės laukia gražutėj krūvelėj sudėtos. Jaučiu, kokias porą valandų prieš tai jas reik dėlioti, gal net specialiai taisyklingau sukapot, kad dailiai susiglaustų gulėdamos. Na, bet ko nepadarysi dėl interjero…
Ir šiaip, man tai labai labai patinka kurti interjerą. Aš tik nemoku taip dailiai, pas mane vis gyvenimiškai išeina. Bet kas gi sako, kad gyvenimiškai blogiau? Kas taip mano, greit keiskit požiūrį lankstesniu, išlaisvėkite!
Štai pvz. pakalbėkim apie kaimišką interjerą. Dažniausiai jame vyrauja daug natūralaus medžio, kartais kokių iškamšų, molinių ąsočių, žibalinių lempų ir pan. Lietuvoj, beje, nesvietiškai populiarus kaimiškas stilius interjere. Visokios maisto įstaigos (sakiau, apie valgį nerašysiu, čia netyčia gavosi lyrinis nukrypimas) pasivadina karčiamom, (cepelinų) klėtim ir pan., pridėlioja ant lentynų visko, ką tik kur randa ar iš ko atima – virdulių, žibalinių lempų, lygintuvų, visko kas bent kokias asmenines asociacijas kelia su kaimu – ir viskas, jau kaimiškas interjeras užpildytas nuostabiom detalėm. Dar paminėtinas šioje vietoje ratas. Vežimo ratas turiu omeny. Jeigu lietuvis gauna ar randa ratą, jį būtinai reikia viešai iškabinti. Dažniausiai ant sienų. Turbūt žurnalai rekomenduoja, aš nežinau, bet va taip labai papiltę – ratai ant sienų. Ką jie ten veikia ir kokias asociacijas kelia, jūs manęs neklauskit, nes aš nepasakysiu. Mano galva per maža suvokti visą tokio inter- ir eksterjero didybę… Na, bet ratai ant sienos, suprask, gėris.
O aš neturiu rato. Ir senobiško lygintuvo neturiu. Nei verpimo ratelio. Kebloka man su kaimišku interjeru. Tai sukuosi kaip man išeina. Mes pvz. malkas nešame iš malkinės tokiu bulviniu maišu. Nes taip patogiausia. Turim gražią pintinę su rankena, bet joje telpa gal tik 3 malkos. O kai jų reik pečiui per dieną sušert bet 12, tai kas belieka… Be kita ko, pečiui pakurti reikia popieriaus. Neblogai ir kartono kokia skiautė, ir degtukų, be abejo. Dar naudojam pjuvenas, nes sausos anos labai pagelbėja greit ugniai pakuroj pasigauti. Tai gaunasi, kad dizainas apie pečių itin įvairus. Bjaurybės malkos irgi neguli tobuloj stirtutėj žaviai belaukdamos kol jas krosnin pašaus… Riogso, šiukšlina aplink, velniava… Bet man tai svarbiausia, kad šilta. Ir kad malkos kampe, ne vidury kambario. Ir kad jas patogu pasiekti ir atnešti iš malkinės. Praktiškas toks kaimo interjeras.
Ak, turėčiau aš ratą, nors vieną! Pakabinčiau ant sienos virš malkų, būtų grožis koks bent! Ir dėmesį nuo malkų nukreiptų. Ir šiaip gražu būtų. Dulkes aš nuo jo valyčiau, pažadu, jei kas turit atliekamą ratą, skambinkit, atvažiuosiu pasiimt, su vėju atlėksiu!

Na, bet ne apie tai aš. Dabar rašau apie tai, kas yra realybėj, o ne kokioj svajonėj. Mūsų kaimiškas interjeras iš tiesų labai jaukus. Sienose, pvz. prikalinėta vinių. Kas tą interjerą kūrė, aš neišduosiu (tie, kas prieš mus gyveno). Bet mes mielai naudojamės dabar pagal savo poreikius. Vinys sienoje išties yra nesvietiškai praktiška. Ant jų gali beleką pasikabint, ko tik tau reikia. Nereik pirkinėt visokių ten įmantrių kabliukų ir pan. Randi sienoj cvekutį – ir jau kabini ką reikia. Kai neturėjau šaldytuvo, ant cvekučių kabėjo viskas, ką saugojom nuo pelių – ir morkos, ir cibuliai, ir sausainiai, o kur dar visokie virtuvės rakandai. Tikrai, žinokit, liuks kaip praktiška ir nieko nekainuoja. Va, kas dar labai populiaru yra bloguose, tai nurodyti kainas ir kur pirkta. Tai va aš pabrėžiu, kad yra daug kas išvis nekainuoja. Nulis apskritas, įsivaizduojat kaip yra pigu gyventi? Nori, cibulius nukabini, pakabini paveikslą. Ir keiti tą savo interjerą nors kasdien. Ir atmintį lavini tuo pačiu, nes kaskart reik tikrint, kas kokiam maišely sudėta, kur kabo, ant katros sienos. Pigu ir sveika.
Kadangi šiokie tokie interjero pakeitimai vyksta, ir dargi moderniomis medžiagomis, tai visai atsitiktinai gali dar gražiau pasigerinti gyevnimą. Aš pvz. neseniai įlipau į dar nesustingusias montažines putas. Žiopla, nemačiau… Bet paskui nebesigailėjau, žinokit. Šiaip kalbant apie putas – jos yra neatskiriamas interjero elementas. Pigu ir sveika, irgi. Nes be jų vėjas kai pučia, tai ne tik voratinkliai, bet ir pats linguoji ir gūžiesi. O kai putom užputi – viens du ir šilta jau. O tie burbuliukai putų tai man visai gražūs, sakykit ką norit. Nepatinka- juos galima padažyt flomasteriais. Nemokamas užsiėmimas vaikams. Aš tai jų nepastebiu, tiesiog nusprendžiau ignoruoti. Tegu sau būna, bala nematė. Tiesa, prisiminimui nuo to įsilipimo į montažines putas, turiu šlepetes. Nuotrauką įdėsiu. Dabar jaučiuosi visiškai įsiliejusi į savo kaimišką interjerą. Tiesiog organinė jo dalis.

Dar reiktų paminėt ir tai, kad gyventi be vandens virtuvėje, ir be baldų, yra visai neblogai. Mano antra pusė tai labai taikliai pavadino – ekstremalus turizmas. Tai galime sakyti, buvom ilgą laiką ekstremalai. Ir čia jau mintis kirba galvoje, kad gi iš to galima būtų pinigus uždirbti. Jei rasis norinčių atvykti kada nors pas mus, mes specialią trobelę įrengsime ekstremalaus turizmo. Be vandens, elektros, šikinyko. Na, kad normaliai pojūčiai būtų, stiprūs, nes juk už ką pinigus moki! Tokių idėjų reik užmarštin nenustumti, nes geros idėjos vertesnės už auksą. O norinčių tai rasis, neabejoju. Kadangi to ekstremalumo esam dozę jau patyrę savo kailiu, tai žinosim visokius niuansus, kas gamina daugiau adrenalino, kokią paslaugą geriau siūlyti – ar pvz., pelių prileisti į trobelę, ir palikt be katino, ar putose padaryt skylių, kad vėjas pūstų per sienas. Žmogus prie visko pripranta, prisitaiko, išgyvena. Ir išeitį randa. Mes štai pvz. jau nebeturim ekstremalių išgyvenimų kasdienybėj. Jau ir trūkti kažko pradeda. Viskas todėl, kad esam per darbštūs ir per greit visą modernią gerovę kuriamės. Na, bet turim daug gražių prisiminimų. Romantiškų tokių, kur visam gyvenimui liks, garantuotai.

Vietoj virtuvės baldų labai gerai yra lentynos. Daiktus dedi dviem -trim eilėmis, o kai reik kažko iš galinės eilės, tada reik šimtą kartų dėliot, kol randi, viską susitvarkai iš naujo. Faina, nes visada kažką veiki, niekad nenuobodžiauji. Ir įsimeni, kokius daiktus turi. Nes jei spintelėn įdedi, tai atrast gali ir po metų…

Žodžiu, aš čia daugiau gal neberašysiu, jau ir taip pavargot skaityti. Įdedu keletą fotografijų tikro kaimiško interjero tikram kaime, kur tikri žmonės gyvena ir pečių TIKROM malkom kūrena. Netiesiau dėl jūsų prieš fotografavimą akinamo baltumo kilimų (na, neturiu aš jų, vienas dalykas, o kitas – jei turėčiau, anie balti tikrai nebūtų), bet pas mus kilimų tai yra, visokių rūšių ir spalvų. Bet ne kilimuose gi laimė… Galvoju, gal šitas va įrašas mano blogo reikalų nepablogins, gal kaip tik rasis daugiau gyvybės. Nes nuobodu rašyt, kai mažai skaitovų. Ignoruosit mane, pradėsiu ir apie valgį rašyti, kad tik būtų blogas geras. Ne dėl savęs stengiuos, dėl blogo. Nėr nieko liūdniau už niekieno neskaitomus blogus.
Tai viskas jau, iki kito.

p.s. nepamirškit, ką rašiau dėl rato. Gal rasis gerų žmonių, taip norėčiau ant sienos pasikabinti. Cvekų yra, jei reiks didesnio, prikalsim didesnį, ne bėda.