2015-01-31 12:18 įrašas

Šiandien atlydys. Atšilo vakar pavakarin, o kadangi kiemą, kol buvo sniegas, gerokai išvažinėjom, tai atleidus pasidarė čiuožykla. Be “katės nagų” sunkiai gaunasi paeiti, vos nučiūžinau iki kaimynės pieno. Ana buvo išvažiavus, tai greit apsisukau. Išvyko pas kitus “kaimynus”, tiksliau, miestelin, kiaulės skerstuvių pagelbėt sutvarkyt ir suruošti. Tad pienuką gavau įsipilti pati, iš palikto kibiriuko, kaimynui suvadovavus. Jų anūkė prieš keletą dienų jau kažkur pargriuvus susidaužė ranką, laimė, be lūžių. O dar tolimesnis kaimynas (nepamenu, Jonas ar kitoks), irgi griuvo, nešdamas statybinę plokštę, tai susigadino veidą, važiavo ligoninėn. Bet irgi laimingai, nieks nelūžo. Va taip atėjęs pieno sužinai viską, kas vyksta arčiau arba toliau, na, kas aktualu. Klaust nereikia, užtenka paminėt, kad slidu.

Kaimynai šnekūs žmonės, malonūs. Kaimo žmogus džiaugiasi žiema, nes tada yra laiko pašnekesiams, net nuo ryto nuėjęs pieno, gali būt pasodintas prie stalo, primaitintas ir dar vyno įpilta. Nes žiema, yra laiko džiaugtis, kalbėtis, atsipūsti. O vasarą… Vasarą pati pamatysiu, bet nujaučiu, kad mėgautis daug netenka per darbus, kurie, tikiu, nesibaigiantys. Bet tas nėr blogai. Kai turi gyvulių, tai ir žiemą tie darbai nesibaigia. Šiandien per dulksną kaimynas vežė mėšlą iš tvarto. Mums per langą matyti. O kai atėjau prašytis pieno, tai iš tvarto išėjęs pasitrynė mėšlinas rankas sniegan – negaliu skūstis, daug kartų, su vis nauju švaraus sniego gniužulėliu – ir nuėjom trobon pienuko ieškoti. Ir tas manęs nei erzina, nei paniką kelia. Kaimo higiena būtų atskira tema. Faktas toks, kad nuo “nehigieniškumo” turbūt dar nė vienas jaunas nei senas kaimietis neužsilenkė ir nesusirgo. O va nuo per daug higienos, kaip žinome, galima susirgti.
Pienuką pati įsipyliau, nėr prasmės žmogui plautis rankas, kai tuoj reiks vėl grįžt tvartan prie gyvulių. Jeigu ką, žmogui virš 70, kruta, dirba viską, ką reikia, visad su šypsena, visad šnekus ir geranoriškas. Tai ne į kokią maximą nueiti. Nors grįžtu kartais iš kaimynų su dviem pilnais maximos maišais gėrybių. Ir dar sumoku mažiau nei maximoj (ir taip sunkiai įtikinam, kad paimtų pinigus už savo vargą ir triūsą. Jiems atrodo, kad kaimynui reik duoti :)). Perkam ne tik pieną – tas jau tapo kasdienybe, per parą maždaug 1,5 litro suvartojam vienaip ar kitaip, nes gaminu varškę, jogurtą, ir šiaip geriam, ir duoną kepu. Kaimynuose pasimaximavus, gaunam ir bulvių, morkų, svogūnų, česnakų, ir raugintų kopūstų beigi agurkų, ir obuolių sulčių, ir pačių obuolių, sviesto, grietinės, kiaušinių… Na, visko ko reikia. Praeitą savaitę paprašiau kaimynės sumušti man 1kg sviesto be druskos (šiaip ji truputį deda, geriau laikosi sviestas). Pirmą kartą lydžiau kaimišką sviestą, anksčiau tik pirktinį. Pastebėjau, kad išsilydė greičiau. Buvo šiek tiek daugiau putų ir nuosėdų, bet sviestukas žymiai šviesesnis – gal dėl to, kad trumpiau lydėsi, nežinau. Skonis geras. Aš lydau sviestą ir naudoju jį visokiems kepimams, sriuboms, beveik viskam, išskyrus keptai duonai, kurią mano antra pusė mieliau valgo keptą aliejuje. Labai patogu – kartą per mėnesį prisilydau 1kg ir naudoju beveik 4 sav. Šiaip pastebėjau, kad mūsų mityba supaprastėjo. Nekalbant apie tai, kad mažiausias šeimos narys nesvietiškai išrankus ir nevalgus, tai dičkis pasidarė “išrankus” kaimiškam maistui. Užaugęs ant parduotuvinio prėsko, bet su gražia pakuote, maisto, jis niekaip nesupranta, kad tikro maisto kitokia ir nauda kūnui. Jam viskas smirda ir yra feee, įskaitant mano šviežiai gamintą varškę. Neslėpsiu, užgauna širdį, bet vis viliuosi, kad pripras ir susiprotės. Juolab kad pirkti varškės nei dar ko nors, ką galiu pasidaryti pati, neketinu. Kokia prasmė? Noriu, kad maistas pamažu taptų mūsų kaimiškos būties dalimi, kad imtų kvepėti ir kelti apetitą. Taip kaip mums, suaugusiems. Kertam apsilaižydami.
Maisto ruošimas supaprastėjo, nes juk neturiu virtuvės. Nei orkaitės, nei kriauklės, nei spintelių, nei darbastalio. Šiurpu? Na, po mėnesio laiko, taip, jau ir man stogas čiuožia. Pasiilgau galimybių virtuvėje ir tų buitinių patogumų. Kol kas patogumas yra tik indaplovė, kuri stovi vonioje 🙂 Neturiu net šaldytuvo, tad žiemiškas oras yra man išsigelbėjimas. Bet jokių šaldytų produktų neturim, o ir šiaip daug neprisipirksi. Labai tikiuosi kitą savaitę šaldytuvą jau turėti. Galėsim vėl švęst 🙂 Na, o maistą ruošiu ant mažutės dviejų degiklių dujinės viryklės.
Taigi, neturint virtuvės, maistą gaminu itin paprastai. Sriubos puodas privalomas, nes mes visi ją valgom – vienintelis patiekalas, kurį valgom visi. Toliau – kruopos įvairios, jų košės, duona, lašiniai, sumuštinių keptuvė dirba tankiai, ir aišku, blynai. Blynus mano mažiukas nevalgiukas valgo gerai ir visada. Todėl į juos dedu visokių sėlenų, tarkuoju obuolių, pilu išrūgas (gerai kad nemato, bet anos labai maistingos, o gaminant varškę jų lieka, taigi, pilti lauk būtų griekas. Aš iš tų, kur mėgsta suvartoti taip, kad neliktų. Ne dėl neturėjimo, o dėl praktiškumo. Ir šiaip, Žemę tausoju 🙂 , taip pat dedu varškę į blynus beveik visada, nes be virtuvės, tai liko vienintelis būdas įsiūlyt vaikams varškės, nes grynos nevalgo, o varškėtukams kočioti nėra galimybių nei vietos.
Naminį jogurtą jau išmokiau valgyti visus, paskaninu uogiene, ir valgo. Pradžioje irgi raukėsi. Bet kai nustojom važinėt į parduotuvę (nes jų čia nėr, o ta, kuri yra, pardavinėja kažkokius lenkiškus neaišku iš ko darytus) ir kitokio jogurto pasiūlos neliko, tai kaimiškas jogurtas tapo valgomu.

Žodžiu, gerai mes gyvenam. Praeitą savaitę mažius pradėjo sloguoti, aš paskui jį. Mudu beveik jau išsveikom, litrai arbatų, spanguolės su medum ir pūst nosį – čia mano receptai. Tai dabar estafetę perėmė dičkis vaikas. Šeimos galva dar laikosi. Tikiuosi, bent jis išvengs. Nors kai gyveni vienam kambary, tai sunku išvengt bakterijų. Na, matysim.

Linkiu gražaus savaitgalio. Nepaslįskit, nenugriūkit, nepersivalgykit ir nepersitinginiaukit. Aš laiminga pagaliau radusi laiko perskaityti vieną žurnalą iš susikaupusios krūvos. O tada eisiu vėl kraustyti kraustulius, pakuoti, išpakuoti, sudėlioti ten kur rasiu vietos ir toliau su viltimi laukti gimstančios virtuvės ir ypač šaldytuvo.