Apie vieną kaimo blondinę 2015-01-14 19:31

Kažkaip išėjo, kad labai geras ūkininkas vedė blondinę. Vieną dieną ūkininkas turėjo išvažiuoti su reikalais, o tuo metu turėjo ateiti veterinaras, kad apvaisintų karvę. Ūkininkas savo žmonai blondinei parodė, kurią karvę reikia apvaisinti ir sako:
– Va šitą karvę reik apvaisinti ir aš čia įkaliau vinį…
Ateina veterinaras. Blondinė aprodė visas karves ir sako:
– Va šitą karvę reik apvaisinti. Vyras vinį įkalė.
Veterinaras:
– O kam ta vinis???
– Na nežinau, gal kelnėm pasikabinti?

Juokas juokais iš tų blondinių (tegu nesupyksta šviesiaplaukės, nes tai visai ne apie jas). Aš va ne šviesiaplaukė, o pasijutau vakar kaip gryna blondinė iš anekdoto. Bet kadangi jau ryžausi čia pasakotis, tai teks pasidalyt ne tik savo privalumais, bet ir trūkumus išsipasakoti :)
Iš vakaro (užvakar) gana gausiai snigo, balta buvo, gražu. Rytą pabundam – žiū, laukai žaliuoja, viskas nutirpę. Išsiruošėm darželin, iki mašinos nuėjom, grynas žvyras ant kelio, žolytė aplink. Sėdom važiuot, o kaip tik iš kiemo, iškart kryžkelė ir gana stati nuokalnė – ant kalnelio gyvenam, apie 60m virš jūros lygio. Ir kai tik mašina kryžkelėj atsidūrė ir pradėjau leistis, supratau, kad esu tikrų tikriausioj čiuožykloj. Sakau ir nė kiek neperdedu – įjugiau savo keturiais ratais varomo trandalieto pirmą pavarą ir poteriavau, kad padangų dygliai su tuo ledu sukibtų. Pamačijo maldos, šiaip ne taip nusileidome, bet tada supratau, kad čia tik kelio pradžia. Dar visi trys kilometrai tokio kelio mūsų laukia. Atgal neapsisuksi – įkalnėn ledinėn niekaip… Teko toliau virpančia širdim važiuoti. Nusileidus nuo kalno tuoj tvenkinukas kairėj ir vėl kita įkalnė. Apylinkės gi gražios pas mus, kalnuotos. tokie linksmieji kalniukai, kur greičiau mašina palėkus, viduriai ant viršukalnės persiverčia ir vėl smagiai leidies… Tai va tokių linksmųjų iki darželio čia kokie keturi. Linksminomės visą kelią. Dėkojau Dievui, kad išvažiavau tą rytą su “teisinga” mašina, kuri su keturiais varomais ir dygliuota…Kitu atveju jau gal būtume bul bul tam tvenkiny, ir kažin ar kas tokios blondinės ieškotų…

Reikia vietovėje pagyventi, kad perprastum tokius štai niuansus. Kitose atkarpose sniegas buvo pilnai nutirpęs, grįžau jau per aplinkui, kitu vieškeliu. Bet anas kelias, mūsų taip pamėgtas dėl stirnų ir lapės, kurie beveik kas rytą mus palydi, vis dėlto yra prastas pasirinkimas kai orai tokie permainingi. Nors vairuoju jau daug metų, ir Norvegijos vingiuotieji ir kalnuotieji siauri keliukai nemažai išvažinėti, o vis dar mokausi. Nenoriu galvot, kaip būtų iš tikro buvę, jei ne… Bet pasižadėjau būti atidesnė.

Įdedu nuotrauką kaip atrodė kelias, nes turbūt iš pasakojimo sunku įsivaizduoti… Šlapias storas ledas, žvilga kaip stiklas, nei pėsčiam nei važiuotam pajudėti tokiu…

 

Labas pasauli! 2015-01-10 19:33

Tamsų žiemos vakarą, be išankstinio plano pradėti rašyti tinklaraštį, tiesiog ėmiau ir pradėjau.

Tikriausiai norėdama ir vėl rasti vietos ir laiko rašymui, kurį pastaraisiais metais turėjau apleisti dėl įvairiausių paprasčiausių priežasčių. Arba todėl, kad turiu laiko. Ir turiu daugybę mielų žmonių, tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje, kuriuos šiltai ir dažnai prisimenu, tad rašydama būtinai galvosiu apie juos. O gal įsivaizduoju, kad tai, ką rašysiu, bus ir vėl kažkam įdomu skaityti, pvz. ryte, geriant kavos puodelį :) Be kita ko, Facebook trumpučiai įrašai manęs absoliučiai netenkina, netelpu juose, ir toliau tebesu daugiažodžiautoja, nors, viliuosi, ne tuščiažodžiautoja.

Niekad anksčiau nesu rašiusi blogo, t.y. tokio formato tinklaraščio. Bet kadangi visi pastarųjų metų didieji gyvenimo pokyčiai yra verčiantys iš klumpių, pamaniau, kad ir šitas startas derėtų visame mūsų naujo gyvenimo kontekste.
Kodėl naujo? Nes vėl Lietuvoje.
Kuo kitaip? Kad kaime. Ne mieste, net ne mietelyje, bet tikrame kaime, kur artimiausias matomas kaimynas maždaug už puskilometrio, kur platūs, dabar žiemiški, laukai leidžia akims klaidžiot iki pat horizonto. Kur darosi neprasminga skubėti. Tai, ko ilgą laiką patyliukais troškome, apie ką kuždėdamiesi svajojome, staiga ėmė ir įgavo materialų pavidalą – su kaimiška troba – oj ne nauja ir ne Europinio standarto, – su didžiuliu ūkiniu, kuriame telpa tvartas beigi kluonas, net su mažu a-la vasarinės virtuvės nameliu, kuris kol kas tarnauja sandėliu ir net malkine. Su stirnų bandomis, kasdien matomomis tolumoj baltuose laukuose, su lape, kuriai būtinai reik bėgti per kelią, kai važiuojame į darželį, esantį už 3km. Su vietiniais gyventojais, tokiais šiltais ir gerais žmonėmis, su kuriais kalbėdamasis pirmą kartą jautiesi taip, tarsi juos jau pažinotum.
Turbūt pradėjau rašyti, nes ir vėl susikaupė manyje žodžių atsargos, ir vėl turiu jas išlieti, nes kitaip, bijau, mano skrajos mintys nusineš viską užmarštin. O man smagu dalytis savo maža neįmantria kasdienybe, naiviai manant, kad kažkam ji gali būti įdomi. Net jeigu ne, rašydama padedu pati sau – sukoncentruoju mintis, randu vidinį balansą, o kartais net išrašau tai, apie ką nemaniau galvojusi (įdomiai čia susukau… :)
Žodžiu, buvę nebuvę, rašysiu kai tik turėsiu laiko ir noro. Mat gyvenimas man taip plačiai nusišypsojo, kad galiu nebeskubėti. Galiu tiesiog būti taip, kaip būnasi.

Džiaugsiuosi, jeigu bus skaitančių ir komentuojančių, nes gyvenimo kaime antra medalio pusė šiek tiek primena emigraciją: socialinis gyvenimas nėra toks, koks mieste. Ir nors į miestą bet kada gali nulėkti, pamažu suvoki, jog to nelabai norisi. Nes jauti, jog pats kaimas yra ne atstumu, bet esme labai nutolęs nuo miesto, ir kaimo gyventojai yra įvairiai kitokie nei miesto. Mano išmintinga AA močiutė sakydavo: “geram žmogui visur gerai”. Ir aš tuo tikiu. Man buvo gerai Norvegijoje, mane supo ten nuostabūs žmonės, man buvo gerai Vilniuje, tikiu, bus gerai ir Trečionyse. Na, nesu tokia jau gera, kokia buvo mano močiutė, bet stengiuosi, bent jau nekenkti pasauliui…

Turbūt ne vienam pasirodys juokinga mano miesčioniška prigimtis ir kaimiški “atradimai”, kuriais kaip vaikas džiaugiuosi garsiai, na, bet juokas yra sveiko gyvenimo vitaminas, tad juokitės į sveikatą! Aš ir pati neretai pamintiju, kad visgi esu urbanizacijos sugadintas tvarinys, kuris, atrodo, lyg ir protingas, ir sumanus, o iš kitos pusės, toks paikas ir nepatyręs… Na, bet labiausiai man patinka gyvenimo permainos. Kažkada kažkokiame straipsnyje jau minėjau gyvenimo palyginimą su tekančiu vandeniu. Taigi, vanduo stovėdamas pradeda gesti. Taip ir gyvenimas. O kai jis teka, mainosi, čiurlena, reiškia, jog jis vyksta. Net jei gyvenimas mus nuneša ten, kur pradžioje jaučiames išsigandę ar pasimetę, galiausiai vistiek paaiškėja, kad būtent to mums ir trūko. Aš viliuosi, jog gyvenimas kaime manęs neapgaus, bet praturtins, išmokys, nuramins. Na, o kaip bus iš tiesų – pamatysim po kelerių metų. Ligšiolinė mano patirtis išmokė mane nebūti kategoriška. Kažkada labia seniai patyliukais burnodavau ant emigrantų, kodėl jie, begėdžiai, Lietuvą palieka. O paskui – še tau boba – pati tapau emigrante… Esama ir kitų temų, kuriose mano kategoriškas požiūris buvo gyvenimo galiausiai apkapotas ir nugludintas. Taigi, negaliu dievagotis, kad viens du ir tapsiu kaimiete. Bet visgi tikslą tokį turiu, būti paprasta kaimo bobele, kaip sako, paprasta, bet ne prasta :) O svarbiausia, kaip sakau ir savo vaikams – būti geru žmogumi ir jaustis laimingu ten, kur esi, su tuo, ką turi. O ne burnoti, ko trūksta arba ką gyvenimas iš tavęs atėmė.
Va šitaip. Užteks jau šiandienai. Buvo smagu pažodžiauti.
Laukite kitų įrašų. Arba ne, nėr čia ko laukti, jie ir nelaukiami pasirodys :)

Gero šeštadienio vakaro!

Ieva