Paskutinius 8 mėnesius kartu su vaikais patyriau nemažą pokytį – nuo rugsėjo pradėjome ugdytis namuose. Vienas vaikas ketvirtokas, kitas priešmokyklinukas.

Kodėl nusprendėme pasirinkti tokią ugdymo formą – visai naują Lietuvoje, neturinčią nei aiškių gairių, nei sistemos – klausimas nelengvas, bet mėginsiu čia į jį atsakyti. Rašinys bus ilgas, nors jau savaitę bandau jį sudėlioti galvoje, bet tikrai viskas dar joje nesusidėlioja, tad galbūt kažkur pasikartosiu, o kažką užmiršiu. Tad skaidau jį į dalis, nežinau kiek tų dalių išeis. Tiesiog dalinsiuosi.

Aš toks žmogus esu – nuolat ieškau, kur ko išmokti, kaip patobulėti, kaip būti geriausia savo versija. Ką čia ir dabar galiu padaryti, kad ir man, ir aplinkiniams būtų geriau. Tas “geriau“, aišku, irgi plati visaapimanti sąvoka, ne šiaip koks trumpas žodelis… Tai mano atveju “geriau“ apėmė:

• kokybišką laiką su vaikais,
• vaikų geresnį pažinimą (būtent mokymosi procese),
• mano, kaip pedagogės ir mamos, galimybių pasvėrimą,
• atskleidimą vaikų individualaus potencialo;
• Kitas su tuo susijęs klausimas – ar gali tobulėti mūsų švietimo sistema? Nes švietimo įstaiga dažnai turi “iš aukščiau nuleistus“ įrankius darbui, nuo kurių nutolti sudėtinga (turiu galvoje pvz. švietimo programas, pamokoms skirtų valandų skaičių ir pan.) Ugdymas namuose šiais klausimais yra šiek tiek lankstesnis, bet irgi išlieka pririštas prie programos, reikalavimų akademiniams pasiekimams/vertinimui ir t.t.
• labai labai bijojau, kad pandemija tęsis ir turėsime dar vienus pragaro metus. Tai tikrai buvo stiprus faktorius renkantis šią ugdymo formą.

Svarbu paminėti, jog ugdymą šeimoje/namuose rinkausi po dvejų pandemijos metų, kai vaikai ir taip leido nemažai laiko namuose, kai teko stebėti nuotolinio ugdymo procesą (mūsų tuometiniam trečiokiui po aktyvaus ekranų panaudojimo teko užsidėti akinius nuo trumparegystės, bet tai ne vienintelė nuotolinio ugdymo pasekmė, deja). Tais metais išgyvenome nemažą socialinę deprivaciją, tai buvo nauja ne tik mums, suaugusiems, bet ir vaikams. Matydama nuotolinio ugdymo procesą, supratau, kad ugdymas namuose būtų geriau ir man, ir vaikui. Bet mokykla neleido to daryti savarankiškai, vaikas turėjo jungtis į pamokas ir spiginti akis į planšetę…

Tiesą pasakius, tik mažasis priešmokyklinukas labai norėjo likti ugdytis namuose po dvejų metų “atskirtyje“. Ketvirtokui tai neatrodė patrauklus sprendimas, tačiau jis sutiko pabandyti.

Šiandien nėra lengva pateikti kažkokias grynas išvadas, nes ir kaip mama, ir kaip pedagogė, ir kaip psichologės išsilavinimą turintis žmogus, suprantu, jog tam tikri niuansai gali atsiskleisti ilgesnėje laiko perspektyvoje. Tačiau visgi pamėginsiu apibendrinti ir sudėlioti mintis taip, kad šis straipsnis būtų naudingas tėvams, svarstantiems tokią ugdymo formą išbandyti. Tebūnie mūsų patirtis ir šis atviras pasidalijimas atneš kam nors kokios nors naudos, suteiks asmeninių įžvalgų.

Taigi. Mėginsiu aprašyti šiek tiek sistemiškai.

UGDYTINIŲ AMŽIUS, ASMENINĖS SAVYBĖS IR JŲ ĮTAKA MOKYMUI/SI

Apsiėmusi ugdyti du skirtingo amžiaus vaikus aš tikrai bandžiau šokti aukščiau bambos. Sprendimą rinktis šią ugdymo formą priėmiau per metus laiko, t.y. vaikui esant trečiokui jau norėjau tai išbandyti, tačiau mane sulaikė naujumas ir nieko nežinojimas. Kadangi gyvename atokioje kaimo vietovėje, mes negalėjome rinktis kitos mokyklos. Prieš metus privačios mokyklėlės, kurios teikė pagalbą vykdant tokį ugdymą, dar tik kūrėsi. Neišdrįsau. Dabar to nei gailiuosi nei nesigailiu. Tačiau, pripažįstu – stebėdama kitas šeimas socialiniuose tinkluose besidalijančias namų ugdymo vaizdeliais, maniau, kad bus lengviau. Suprantu, kad tai priklauso ir nuo ugdytojo, ir nuo vaikų. Tačiau taip pat – ir nuo sau keliamų tikslų.

Aš ugdau du gabius vaikus, kurių akademiniai pasiekimai aukštesni nei vidutiniai, charakteriai labai skirtingi, o amžiaus skirtumas tarp jų 4 metai, taigi, poreikiai irgi gana skirtingi, bet ir dideli, ir kartu specifiniai. Teko skirti daug dėmesio, norint išlaikyti akademinį raštingumą trijuose dalykuose: matematikoje, lietuvių k. ir pasaulio pažinime. Anglų kalboje ketvirtokas pranoksta mano lūkesčius ir buvo gana daug saviugdos, kurią pritaikėme programai ir faktiškai vaikas daugiau išmoko, nei tikėjausi. Tam pagelbėjo ir tarpdisciplininis integravimas, pvz. piešiant dailės darbą pagal angliškas video instrukcijas, ieškant informacijos anglų kalbos šaltiniuose ir pan. Šalia šių trijų dalykų, kuriuos turėjau gebėti jam paaiškinti, buvo tikyba, kur dėjau dideles pastangas, kad pasiruoščiau pati ir dar gebėčiau papasakoti vaikui. Dailė ir darbeliai man buvo lengva, bet didelis darbas buvo motyvuoti vaiką. Taip pat šokiai – teko integruoti su muzikos pamokomis ir duoti daugiau teorijos, nes jis tiesiog atsisakė šokti 🙂 aišku, mes šiek tiek šokome, aš jį šokdinau, bet buvo nelengva.

Jeigu sudėliotumėt mūsų pamokas dienoje, nebūtų lengva viską sutalpinti, nes buvo dar kitas vaikas, šešiametis, kuris nepasėdi, nepabūna tyliai, kuriam irgi reikėjo dėmesio. Tad buvo visaip: sėdėjau tarp jų ir dirbau abiem smegenų pusrutuliais, užduodama užduotis ir rodydama dėmesį. Arba mažasis klausėsi pasakų per CD su ausinėmis, kol aiškinau vyresniam matematiką. Arba mažasis ėjo groti pirmame aukšte, o mudu antrame mėginome susikaupti vidinei tylai… Nekalbant apie tai, jog vaikai, kurie turi mažai kontaktų su kitais, ne šiemos vaikais, visą save išreiškia ir parodo namuose: visą emocijų spektrą, visą bendravimo alkį, visas nuotaikas, charakterį ir t.t. Mano berniukai pešėsi kaip gaidžiai… daug. Daugiau, nei tai darydavo, kol lankė ugdymo įstaigas. Ginčijosi, konkuravo (ypač – dėl mano dėmesio). Neatmetu, jog jie pavargdavo vienas nuo kito. mėginome kurti “laiką atskirai“, kartais tai gelbėjo. kartais padėdavo veiklos pakeitimas į veiklą visiems kartu. Žodžiu, tai buvo iššūkis.

Kita šio medalio pusė – stipri. Mažasis priešmokyklinukas gana aktyviai įsitraukė į daugybę pamokų. Atsakinėjo į klausimus. Muzikavo, piešė kartu pagal ketvirtoko užduotis, ir dar daugiau. Kai kurias dienas skyriau tik jam, kol ketvirtokas brolis gavo savarankiškas užduotis prie kompiuterio (kompiuterinis raštingumas, beje, paaugo irgi). Mažasis “nusižiūrėdavo“ pamokas ir prašydavo panašių, tik savo lygio užduočių (matematikos, lietuvių).

Bet kuriuo atveju, jeigu ketinate ugdyti daugiau nei vieną vaiką, bet būsite vienas/viena, labai įvertinkite šiuos aspektus. Jie svarbūs. Buvo dienų, kai norėjau verkti ir eiti iš namų. Buvo dienų, kai širdis dainavo iš laimės. Reikia būti stipriam.

MOTYVACIJA

Na, turiu pasakyti, jog šie mokslo metai buvo emocijų linksmieji kalneliai mums visiems. Emocijos labai veikia motyvaciją. Namų ugdymas su prasta motyvacija tampa ypatingai sunkus. Tiek ugdytojo, tiek ugdytinio ji turi būti stipri. Faktas, kad išlaikyti motyvaciją VISADA aukštam lygyje yra neįmanoma, tai aš žinojau iš anksčiau, ir buvau tam pasiruošusi. Tačiau tikrai reikia išmonės, kai tavo vaikas tiesiog pareiškia, kad nori miego ir nesikels iš lovos. Arba, kad nešoks. Nedainuos. Arba kad išvis visa tia nesąmonė… Motyvavimas ne tik mokytis ir atlikti tam tikras užduotis, bet ir siekti, kad vaikai norėtų siekti, kitaip sakant, įkvėpti juos būti geriausia savo versija iš manęs pareikalavo daug kūrybiškumo ir nemažai jėgų. Šiandien galvoju: o kodėl man buvo tai taip svarbu? Tikriausiai dėl to, kad aš žinau, jog viskas, ką darome iš vidinės motyvacijos, mumyse išlieka ilgiau, užkimba giliau ir veda tolyn. Jeigu darome tik iš reikalo, tai po kažkiek laiko turime tik trupinius…

Aš džiaugiuosi, jog man pavykdavo motyvuoti ir įsitraukti, netgi įkvėpti padaryti daugiau, nei prašoma. Bet tikrai ne visada. Buvo juodų dienų. Tai čia dėl vaikų motyvavimo ugdymui. Kita medalio pusė – savimotyvacija šitam visam darbui. Cha cha, ši dalis tarpais buvo sunkesnė nei kada būčiau pagalvojusi. Diena iš dienos vykdyti mokytojos ir mamos pareigas (apie tai dar rašysiu kitose dalyse), diena iš dienos tvarkytis su savo ir vaikų emocijomis 24/7 buvo stipru, daug ir tarpais atrodė eina viskas po velnių…

Šitoj vietoj būtų padėję bet kas, bet kokia pagalba – močiutės prižiūrėti vaikai savaitgaliais, išvyka su vyru be vaikų… Na, bet kas, kas fiziškai būtų nuo manęs tuos vaikus paėmęs nors pusdieniui, nors retkarčiais. Tokios pagalbos ir progos kvėpuoti DĖL SAVĘS turėjau labai mažai, ypač tamsiuoju/šaltuoju metų laiku. Todėl atostogų laukdavau turbūt labiau nei vaikai. Aš savęs dėl to nekaltinu, emociškai sprogau gal tik kartą ar du, kai verkdama pasakiau vaikams – palikit mane ramybėj, išeinu pasivaikščioti (nes šiaip vaikščiodavom kartu). Visumoj svarbu šioje vietoje įvertinti save kaip asmenybę (aš esu introvertė, mano resursai atsikuria tyloje, ramybėje, pačiai su savimi): ar bus kam padėti, kai mano resursai baigsis? Nes resursai, patikėkit, nėra neišsemiamas šaltinis. Ir ugdymas namuose nėra vien tik teigiama patirtis, kaip gali pasirodyti stebint socialinių tinklų vaizdelius, ypač užsienio. Tai įvairi, labai spalvinga, skirtingų gylių patirtis, kuri pareikalavo praktiškai visų mano resursų. Laiko resursamas atkurti aš gavau labai nedaug, nes mano vyras daug dirba, dažnai išvykęs, močiutė viena gyvena užsienyje, kita dirbanti, taigi, realiai tai buvo didelis krūvis. Išlaviravau tik todėl, kad turiu didelę patirtį, turiu technikas/įrankius vidiniam susibalansavimui bei labai nuoširdžiai naudojausi atostogomis mokslo metų bėgyje. tiesa, jas leisdavome irgi kartu su vaikais, tačiau tai buvo visai kitoks laikas, per kurį mes buvome kitokie, veikėme kitus dalykus ir tikrai pailsėdavome.

Šiandien pasakojimą baigiu. Esu numačiusi tęsti, kai tik turėsiu galimybių ir noro. Šiai dienai užsirašiau tokius punktus, apie kuriuos noriu pakalbėti:

BŪTI MAMA/BŪTI MOKYTOJA;

MŪSŲ PASIEKIMAI

BENDRAVIMAS/SOCIALIZACIJA

DIENOTVARKĖ (NEFORMALAUS UGDYMO ĮTAKA)

O KAS TOLIAU

Būsiu labai dėkinga, jei pasidalinsite savo mintimis apie tai, ką perskaitėt. Prašau komentarus palikti šiame tinklaraštyje, reflektuokite, klausikite, papildykite. Norėčiau, kad viskas būtų vienoje vietoje, todėl socialiniai tinklai, kuriuose dalinsiuosi nuoroda į šį straipsnį, bus tik tarpinis kelias. Bet visos mintys, pasidalijimai tebūna čia.

Ačiū už kantrybę skaitant 🙂