Jeigu neturi ką pasakyti, tai geriau patylėk. Jeigu neturi ką GERO pasakyti, tai juo labiau patylėk. O jeigu turi ką pasakyti, ir dar gero, tai… sakyk? O kas tau sakė, kad tavęs kas nors klausysis? Mūsų laikais tiek daug sakančių, kalbančių, šaukiančių – tiek realiai, tiek virtualiai, ir tiek mažai besiklausančių. Aš vis galvodavau – kodėl taip? Kodėl tiek daug mūsų yra kalbančių, ir tiek mažai mes girdime vieni kitus? Kaip ten sakoma, Dievas ne šiaip sau davė mums dvi ausis, ir tik vieną burną…

Bet štai visai neseniai tokią įžvalgą gavau, tiesiog, bemąstydama prie puodų – labai kasdieniška meditacijos forma, kurios niekaip neužmirši, nes į kraują įaugo iki kaulų smegenų – pirma mintis vos nubudus: o ką šiandien valgysim? Nesvarbu, kokie laikai – geri ar blogi , ar skubu, ar atostogauju, ar laikausi pasninko, ar leidžiu sau viską valgyti, ar mėsėdis, ar vegetaras – vis tiek ta pati mintis galvoje, nesibaigianti kaip ir kvėpavimas – o ką valgysim?

Tai įžvalga tokia, kad, ko gero, tai vienintelė nuosava mintis, kurią išgirstame kiekvieną dieną. Nuolat. Visos kitos mūsų mintys arba taip susikryžiuoja, kad neįmanoma atskirti, kur kuri, arba jų būna tiek daug, kad neišmanom, nuo kurios pradėti galvoti… Ne gyvenimas, o kažkoks nesibaigiantis minčių ir informacijos chaosas. Informacija plūsta visais kanalais: regimuoju, girdimuoju, lytėjimo, kvapų, skonio… Ak, kaip galima tokiame sraute atskirti, ko mes IŠ TIKRŲJŲ norime? Nuo to, kas mums brukama kaip GĖRIS, nors tai yra iš tiesų visiški niekai? Kaip atskirti NORIU nuo REIKIA? Galų gale, kyla klausimas: kaip išgirsti kitus, jeigu nė pats savęs tame šurmulyje nebegirdi?

Pasaulis aiškina: vartokime tvariai. Mažiau pirkime. Galvokime ką perkame ir vartojame. Prisiminkime skurstančius. Dalinkimės. Kita pasaulio pusė tuo pačiu metu šaukia: ekonomikai reikia, kad pirktume. Darykime apyvartas. Remkime smulkųjį verslą. Taupykime pirkdami per akcijas.

Kainos, tuo tarpu, lyg niekur nieko šuoliais šuoliuoja į viršų. Neatsigręždamos ir negailėdamos, neatsižvelgdamos į tai, kad mums sunku varyt tais pačiais tempais iš paskos. Mes pripratome turėti elektrą. Vandenį. Šilumą. Technologijas. Ekranus, kurie leidžia mums “bendrauti su pasauliu“ ir t.t. Mes esame pripratinti turėti visko, ko mums norisi. Niekas, tiesa, mūsų nepamokina, kas yra saikas, arba kaip norėti tvariai. Bandome patys susigaudyti tame, plaukiam kaip į jūrą įmesti šunyčiai. Kabinamės į savo norus, kai kuriuos paleidžiame, kitų laikomės kaip skęstantis šiaudo…

Pasaulis šaukia: sustokite, gyvenkite LĖTAI! O kas iš tiesų tai yra? Niekur neparašyta. Kiekvienas bando savaip tą lėtumą atrasti, pasimatuoti. Savaip sukramtytas mintis vėl transliuoja pasauliui per galinguosius ekranus, burdamas apie save panašiai mąstančius, bendraminčius… Lėtai tai dviračiu? Be elektros? Be technologijų? O “žalia“ elektra galima? Ir taip toliau…

Pastarieji metai man kaip “didžioji smegenų griūtis“. Suprantu, kad pokyčiai, kurie vyksta pasaulyje, yra negrįžtami ir neatšaukiami. Tuo pačiu suprantu, jog per tokį trumpą laiką prisitaikyti ir jaustis laiminga šitame chaose yra nerealu. Aš negaliu iš savęs reikalauti daugiau, negu galiu. Tiesiog. Aš esu ribota. Mano mąstymas, suvokimas, jausmai – visi prichofiziolaoginiai procesai yra riboti, buksuojantys, net stringantys. Visa laimė, kad žmogaus protas ir emocijos yra tokio aukšto lygio, jog mes galime save kažkaip atjungti nuo neigiamų emocijų, patirčių, ir perjungti į pozityvią pusę: tai nereiškia, kad mes išsprendžiame egzistencinę krizę. Mes tiesiog prie jos prisitaikome. Tam kartui.

Man smalsu, ką mokslininkai pasakys apie šį pasiutusį laikmetį, kokį poveikį jis mums padarė: ne tik mūsų ekonomikai, kultūrai, mokslo pažangai, švietimui ir t.t. Bet mūsų pačių protams, jausmams. Kokias traumas sukėlė. Netekčių, baimės, nežinojimo, abejojimo būsenas, nepritapimo ar atstūmimo jausmus. Tai kažkokia pasaulinė egzistencinė krizė. Kada ir kur prasidėjo III Pasaulinis? Ar kas nors užfiksavo?

Ir visoje toje egzistencijoje, greta visų didžiųjų minčių, pasiūlymų, išmintingų ir visai kvailų padūmojimų, ginčų, priešpriešų, neišmanymo ir aistros padiktuotų sprendimų – greta viso šito mums lieka paprastoji išgyvenimo buitis, Maslow piramidės apačių apačia, kuria mes dabar užvis labiausiai susirūpinę, ir tai visiškai natūralu. Ir galvoju, kiek mes dar tversime šitas nesibaigiančias kortizolio injekcijas, nes ilgalaikis stresas (o jis užsitęsė, jeigu skaičiuosime nuo “pirmojo karantino“) neveda į harmoniją. Jis veda į gilią egzistencinę krizę, chronišką nuovargį, nerimo būsenas, alkoholizmą, savižudybes ir t.t. Vieni iš mūsų jau esame toje krizėje. Kiti dar kapstomės kažkur vidury. Treti ignoruojame ir ieškome visokių alternatyvų gyvenimui: tokiam, kokį turėjome. Gyvenimui, kuris buvo PRIEŠ ir kuris nebegrįš…

Aš giliai pakvėpuoju. Nežinau, kurioje vietoje esu, nes ir mano aprašytoji skalė neegzistuoja. Šiandien turime ką valgyti. Turime ką apsirengti. Aš neignoruoju pasaulio baisumų, nesekdama jų aktyviai per TV ar kitus žiniasklaidos kanalus. Aš tiesiog renkuosi savo individualų būdą prisitaikyti. Prisitaikyti, kad išgyvenčiau fizine ir psichine prasme. Telkiuosi visokias holistines natūralistines saviugdos ir sveikatinimosi priemones: aromatus, fraktalus, mandalas, lėtą – tokį, kaip suprantu AŠ – gyvenimo būdą. Kuo mažiau chaoso. Kuo mažiau informacijos, darančios griaunantį poveikį, kuo mažiau žmonių, kurių mentalitetas ir nusiteikimas kitų atžvilgiu prasilenkia su manuoju. Kuo mažiau priešpriešos su pasauliu.

Kuo daugiau šviesą skleidžiančio bendravimo ir visko, kas su tuo susiję. Kuo daugiau pakraunančios muzikos, sparnus auginančių aromatų, viltį įkvepiančios bendrystės ir minčių mainų. Kuo daugiau raminančios ir harmonizuojančios veiklos: audimo, mezgimo, piešimo, karpymo, pynimo, siuvimo, muzikavimo ir t.t.

Suprantu, jog nepasakiau jums visiškai nieko naujo (o norėjau – neslėpsiu!).

Vadinasi, galėjau patylėti. Įdomu, kas perskaitys iki galo. Aš niekada to nesužinosiu, nebent parašysite komentarą po šiuo tekstu. Aš žinau, kad užteks rankos pirštų, kad jus suskaičiuočiau. Jūs visi pernelyg užsiėmę. Jūsų priėmimo kanalai “užbookinti“ ir neprieinami mano paistalams. Ir kodėl turėtų būti kitaip? Jūs, kaip ir aš, nebegalite girdėti kito, nes nebegirdite savęs. Ko aš šiandien norėčiau? Kaip aš šiandien jaučiuosi? Kas šiandien daro mane laimingą?

Nes be ŠIANDIEN, mes iš tiesų nieko daugiau neturime. VAKAR neturime jau, o RYTOJ neturime dar. Ir tai nepriklauso nei nuo pandemijos, nei nuo turtingumo, nei nuo talentų ar kitų abrakadabrų. Tiesiog taip buvo visada, yra ir bus. Situacijos keičiasi. Laikas bėga. Bet mes visada turime ŠIĄ DIENĄ, kol esam gyvi.