Aš šiandien

rpt

Šiandien turėjau gyvą transliaciją iš Instagram @gyvasdarzas paskyros, kurioje kalbėjausi su Lina iš laimingo daržo, ir kalbėjomės apie mano knygą „Gyvo Daržo atmintinė“.

Pokalbis pavyko, Lina puikiai sudėliojo akcentus, kuo knyga naudinga pradedančiajam ir pažengusiam daržininkui, paminėjo kas dar jai patiko, palygino su kitomis knygomis apie gamtinį daržą (tiesą sakant, mažai su kuo yra lyginti). Aš labai dėkinga Linai už tokį puikų pokalbį.

Visą mūsų pokalbį rasite pasapaudę ant šios nuorodos:

https://www.instagram.com/tv/CV5IQBysLcc/?utm_source=ig_web_copy_link

Bet štai sėdžiu aš dabar, ir suprantu, kad ši nuostabi knyga jau gyvena savo gyvenimą. Ją perka gamtinio daržo entuziastai, kurie dar tik pradeda eiti šiuo keliu. Taip pat lėto gyvenimo propaguotojai – panašūs į mane kaimo naujokai arba tokie, kurie jau visai ne naujokai, bet nuolat ieško, ko naujo išmokti, ką daryti kitaip, geriau, tvariau. Ir džiaugiasi mano širdis, kad takelis knygai į jūsų širdis jau pramintas. Aš žinau, jog ši knyga ras savo skaitytoją ir tikrai gyvens.

Dėkoju visiems už palaikymą ir laukimą popierinės knygos varianto. Man dar viską reikia susidėlioti galvoje ir gerai gerai pasverti. Nes… šiuo metu po truputį panyru į naujos knygos rašymą! Tas „po truputį“ iš tiesų yra toks svaigus kritimas bedugnėn, kuomet įsigyvenu į savo herojų gyvenimą, jaučiu su jais, už juos…gyvenu jų kasdienybę, nebe savo. Aš suprantu, kad gyvenimas, tikroji realybė yra ne šalia manęs, bet tiesiog manyje, bet vis tiek renkuosi tą beprotišką pasinėrimą į ten, kitur, apie ką dar niekas niekas nežino… Įsivaizduojate?

Po to, kai pasaulį išvydo „Gyvo daržo atmintinė“, nespėjau nė deramai jos pristatyi pasauliui, o jau ėmiausi naujo projekto – rašiau pasakas vaikams dzūkų tarme (ieškokite informacijos apie jas „Dabarcinės pasakos“). Visą vasarą savo Gyvame Darže mačiau naujus herojus, visokius pasakų stebuklus. Buvau audėja, mažojo brolio sesuo, našlaitė, drąsuolė, bailė – viskas vienu metu… Iš manęs išbyrėjo 11 pasakaitių. Panašių, ale nevienodų… Linksmų, liūdnų, gražių, pamokančių.

Įvyko pristatymai. Pasakojau, dalinausi. Paleidau. Gyventi. Rasti skaitytoją.

Ir štai dabar vėl toji būsena, kai rašau kažką nauja. Žinau, kad tai bus dar geriau, negu buvo visus keturis ankstesnius kartus. Taip pat žinau, jog stalčiuje laukia beveik parengta knyga eilėraščių. Labai mėgstu daryti iki galo tai, ko jau imuosi daryti. Todėl nebaigti projektai truputį spaudžia pečius. Drauge žinau, jog viskam savo laikas, ir dabar eilėms dar ne laikas. Dabar mane užpuolė kiti herojai, jų nuotykiai ir istorijos, nauji charakteriai ir naujos pamokos.

Jaučiuosi nesvietiškai visko pilna. Tokia pilna, kad kartais sunku tą pilnumą panešti. Nes viduje jaučiu, jog man užtenka ir to mažai… To trupučio, kuriuo galiu misti dienų dienas. Aš maudausi visa ko gausoje, ir kartais emociškai nuo to būna sunku. Iš tiesų jaučiu, jog ateina laikas pabūti vienai, pabūti sau ir dėl savęs. Nes tokio laiko gerą pusmetį neturėjau. Iš kitos pusės, per daugybę metų gyvenimo šeimoje, dėl kitų, su kitais, esu tarsi pripratusi atidėti savo jausenas „geresniems laikams“. Šį atidėliojimą palengvina ir prašviesina mano pomėgiai rankdarbiams: kai rišu macrame mazgus, neriu vąšeliu arba mezgu, visas pasaulis kažkur nors trumpam nutolsta, lieku aš, rami, pati sau. Dabar stipriausiai šį jausmą sukelia naujas pomėgis – audimas. Net baugu paimti staklytes į rankas, nes žinau, kad jos mane praris… Žinokit, blogiau negu telefonas – išeinu į kitą dimensiją. Širdis, rodos, lėčiau plakti pradeda. Kaišau šaudyklę, pirštais siūlus renku, kilnoju…ir taip ramu ramu, taip gera gera pasidaro. Nereikia nei valgyti, nei gerti, nei galvoti. Išneša iš realybės totaliai.

Dažniausiai sugrįžti noriu tik dėl to kito pasinėrimo – į rašymą. Pas savo herojus, į nematytas šalis, patirti naujų nuotykių. Aš suprantu, kad esu gyvenimo apdovanota. Ta dovana nėra lengva, nes reikalauja visos manęs, atsidavimo. Tačiau ji nėra ir sunki – nes kai pasineriu, tai eina kaip iš pypkės. Ir galvoju, Dieve, kokia esu laiminga su tomis visomis dovanomis! Ir suprantu, kad čia ir dabar turiu viską, ko galima norėti turėti.

Ačiū jums, kurie skaitote. Ačiū už jūsų nuostabius atsiliepimus apie mano knygas! Jūs neįsivaizduojate, kaip prasminga yra tas grįžtamas ryšys, kaip man jo reikia! Kai sėdžiu ir barškinu klaviatūrą, aš juk nematau jūsų, nežinau, kiek ir kas perskaitys tas mano rašliavas. Su knygomis irgi – iš dešimčių nusipirkusių, tik vienas kitas parašo, kaip ir kas patiko, kokį įspūdį paliko. Tad kviečiu jus – dalinkitės gerumu, netaupykit tų žodžių, jeigu kažkur kažkas patiko, parašykit atsiliepimą, tam, kuris pasidalijo, tai svarbu! (čia kalbu ne tik apie savo knygas, bet apskritai). Kartais nepakanka paspausti širdelę. Širdelės paspaudimas yra greito gyvenimo atributas. Jūsų žodis – lėto gyvenimo palydovas. Mes mąstome, formuluojame, užrašome. Mes girdime vienas kitą, jaučiame. Bendrauti – tai šildyti ir šviesti. Mes bendraujam tik tada, kai mūsų poelgiai šildo ir šviečia.

Kviečiu kiekvieną šildyti ir šviesti! Savo rate, mažam ar dideliam, bet atsiverkime, kurkime bendrystę, nes mums reikia vieniems kitų!

Leave a Reply

%d bloggers like this: