Mintis apie tai parašyti kilo vakar, perskaičius kolegės daržininkės Lauros pasisakymą /pasiguodimą veidaknygės grupėje, kad ji nieko nespėja. Esu sau pasakiusi, kad dalinsiuosi tik tomis mintimis, kurios kažkam gali būti naudingos arba teiks teigiamą poveikį (kaip kad mano grožiniai parašinėjimai). Visada galvojau, kad tokia tema daugių daugiausiai tinkama draugių pašnekesiui prie kavos, o ne rašymui apie ją. Visgi, iš Lauros posto komentavimo aktyvumo, suprantu, kad tai yra aktualus klausimas, ir kad galbūt mano asmeninė patirtis bent kažkuo galėtų pagelbėt ieškantiems sprendimų (tiems, kurie nori tik pasiguosti ir išsikalbėti, tikrai nesieikiu patarinėt 🙂

Aš pati gyvenu labai aktyvų gyvenimą. Turiu daug veiklų, didelę šeimą, darbą (kur esu pati sau viršininkė, bet tai tik reiškia, kad turiu dar daugiau rūpesčio negu tas, kuriam kažkas kitas sugalvoja užduotis ir sumoka atlyginimą).  Žodžiu, turiu daugybę mažų ir didesnių rūpestėlių, kuriuos visada reikia styguoti tarpusavyje, kad vienas su kitu derėtų beigi papildytų. O visų svarbiausia – kad suspėčiau visur, kur NORIU.

Todėl pradėsiu nuo norų. Nes mūsų norai ir svajonės – pats pirmas varikliukas, kuris užkuria mus veikti. Turiu keletą “organaizerių“, t.y. užrašinių (ne veltui jos angliškai taip vadinasi, nes tas žodis yra taiklesnis nei šiaip užrašinė) kalendorių, skirtų mano skritingoms veikloms, kuriose fiksluoju savo idėjas, svajones ir norus, kurie vėliau paverčiami tikslais bei uždavianiais. Turbūt skamba nuvalkiotai, bet be tikslų kėlimo ir planavimo neįsivaizduoju, kokį procentą veiklų realiai nuveikčiau. Šiandienos rašymas, beje, yra irgi suplanuotas iš vakaro, ir turiu jam ribotą laiką, tad netuščiažodžiausiu 🙂

Imkime daržo/ūkio/sodybos užrašinę.

Žiemą, kai vakarai ilgesni ir didelių darbų lauke nevyksta, viską rašausi, piešiuosi, ir vis galvoju. Tokiu būdu gimsta norai turėti ką nors pakeista ar ką nors nauja mūsų kieme, darže ir pan. Kiek vėliau gimsta sąrašas konkrečių darbų, kuriuos reikia atlikti, kad vienas ar kitas noras išsipildytų. Šalia to sąrašo rašau terminus – grubiai, bet to pakanka – pvz mėnesio pavadinimas – kada tas ar anas turi įvykti.

Šitas stebuklingas sąrašas parodo ir tai, kiek realūs mano norai bei planai. Nes jeigu jis pernelyg ilgas, tai laikas dėlioti prioritetus: ko noriu iš sąrašo labiausiai, jau šiemet, o kas gali palaukti? Prie tų, kur matau, kad galiu nespėti, dedu klaustukus (šiemet tokių dar nėra, bet tikrai bus). Šį darbą darau ne viena, tariamės su vyru, kuris šiuo metu itin intensyviai prapuolęs namo statybose. Žinau, kad daržui ir ūkio darbams jis turi labai nedaug galimybių, nes dar ir dirba darbe daug, todėl viską reik apgalvoti, planuoti. Net tokius dalykus, kaip kas kur ko važiuos pirkti, ir gali kartu parsivežti papildomai tą ar kitką, ko reikia. Jeigu nerašyčiau – prapulčiau. Galvoje viskas yra, taip, bet mintys laksto, sunku jas sugaudyti, o kai ateina laikas daryti, ir pamatai, kad kažko trūksta, tai iki parduotuvės važiuoti kainuoja ne tik kilometrus, bet ir laiką. Tą brangiausią turtą, kurio daugumai vis, atrodo, trūksta.

Sakau atvirai – tokiu pačiu būdu planuoju visas savo veiklas, net hobį – kada ką noriu nusimegzti ar numegzti vaikams, kada ko naujo išmokti, išbandyti (išklausyti pamoką ar kursą online). Tik dėl tokio palanavimo gimsta mano lėlės, įvyksta parodos ir t.t. Net rašinių rašymą planuoju, nors paskiras mintis visada fiksuoju kompiuterio atskirame faile, nes įkvėpimas toks dalykas – jį sučiupus reikia laikyti, ir laiku išnaudoti. Bet jeigu neplanuočiau, tai vis kažką atidėliočiau, ir tas kažkas niekaip neįvyktų.

Dar vienas dalykas, kuris, dauguma sako, “ėda“ laiką moterims – valgio gaminimas ir namų ruoša. Mūsų namuose daug, be kita ko, esu vienintelė moteris. Ir nesakykite, kad tai nieko nereiškia, nes tikrai reiškia (prisiminkime vien tualeto naudojimo ypatumus :), o kur dar berniukų polinkiai žaisti judrius žaidimus namuose ir t.t.) Tvarkytoja esu praktiškai aš viena. Vaikai mokomi tvarkos tam tikrais etapasi, tikrai kažką tvarkosi patys, bet toli gražu ne viską. Vyro daiktų tvarkymą priimu kaip savo tiesioginę pareigą, darau tai su meile ir visai neapsisunkinu, o ir paburbuliuoju labai retai už nevietoj pamestus daiktus. Esu namuose tas žmogus, kuris žino, kur viskas padėta ir vykdo nuolatinę kontrolę, kad bent jau didžiuma daiktų turėtų savo vietas ir retkarčiais jose būtų 🙂 Tad, jei ko nerandate – prašom, kreipiatės į mane 😀 99 atvejais iš 100 aš žinau, kur pametėte. Tvarkyti namus ir gaminti valgį man yra džiugu. Tai nereiškia, kad aš džiaugsmingai tai darau kasdien, bet dažniausiai – taip. Ir tikrai, jei viduje jaučiu, kad NENORIU šiandien gaminti nė už ką, tai šeimyna valgo lašinius ir koldūnus, ir visai nesuku dėl to galvos. Ir kiti nesuka! Esu išsiugdžiusi keletą savybių, kurios man labai padeda kasdienoje su valgio gaminimu: planuoju valgiaraštį iš anksto. Taip, vasaros atostogų metu meniu sudarau savaitei į priekį, kitais sezonais užtenka bent 2-3dienom. Pagal jį padarau produktų sąrašą, siunčiu vyrą į paruoduvę, ir savaitę gaminu ramiai, nesukdama sau galvos tuo baisiu klausimu “ką gi šiandien daryti valgyti“. Pabandykite, ir pamatysite, kaip tai išlaisvina 😀 vienas prisėdimas, surašau meniu, ir vualia. Vasarai padarau tris meniui variantus, ir jie rotacijos būdu veikia visą vasarą. Kodėl man to reikia? Nes turiu apeiti daržus, vištas, broilerius, skalbinius, namų dulkes, ir pamaitinti 9-10 žmonių (tiek mūsų būna vasaromis). Kasdien. Turbūt būčiau numirus nuo galvojimo, jeigu ne tie meniu rašymai. Šiemet juos turiu nuo pernai parašytus, tai tik atspausdinsiu, pakabinsiu virtuvėj ir pirmyn. Beje, skaityti, kas bus valgyti, mėgsta vaikai. Taip išvengiu šimtų klausimų, o kas šiandien pietums ar vakarienei. Taip dirba stovyklos, taip gyvename mes, daugiavaikiai 🙂 bet tai tikrai tinka ir mažesniam valgytojų būriui, esu tikra. Meniu įtraukiu įvairius patiekalus, todėl mityba ne tik sveika, bet ir įvairi: visų rūšių kruopos patenka į savaitės meniu, taip pat žuvis, varškė, bulvės, mėsa, daržovės. Visi laimingi, ir mano galva laisva. Na, o  visa ko vykdymą, atlikimą aš darau su vaikais. Nesvarbu kokio amžiaus, visi vaikai kažką geba padaryti. Taip mūsų namuose dvimetis krausto indaplovę, trimetis skuta bulvę (kas, kad vieną per 20min, bet jis to nori!), šešemečiai nešioja šiukšles, šakas, malkutes, o vyresni ir malkas krauna, kai pats vyriausias jas skaldo. O kaip kitaip vaikam parodyti tą tikrąjį gyvenimą? Beje, vaikams smagu dirbti kartu, ir dažnai nepatinka dirbti atskirai, paskirtą darbą. Va šitai pasiekti kartais būna sunkiau. bet tam taikome motyvacines sitemas, kurios veikia kurį laiką, tiesa, jas reik keisti ir atnaujinti. Esu įsivertinusi, kad pusryčius pagaminti užtrunku pusvalandį, pietus – apie 2val (jei gaminsite tik dviem žmonėm, tai dalinkite šį laiką iš trijų), vakarienę apie 45min. taigi, kiek daugiau nei 3val, nėra daug, bet nėra ir taip mažai, kai pagalvoji, bet valgio gaminimas teikia džiaugsmą, kai darai tai ne dėl rezultato, bet dėl proceso, o aš kaip tik taip ir darau, ir man tai dievaži patinka.

Gyvenimas mane išmokė, kad, kol mažiukas tupi ant puoduko, galiu išplauti vonioje kriauklę ar tualetą, lankstyti skalbinius… kai verda puodas sriubos, užsukusi taimerį, galiu atbėgti parašyti, arba skudurėliu valyti baltus spintelių paviršius. Svarbu visą “laisvą“ laiką išnaudoti prasmingai, mažiems darbams, o ne “skrolinti“ telefoną. Tam aš esu paskyrusi 3 laiko tarpus per dieną – ryte, kai geriu kavą, visus išleidusi į mokyklas/darželius, tada pavalgiusi pietus, o trečią kartą – vakare, kol vaikai tvarkosi žaislus, prausiasi, kur reikia šiek tiek kontrolės, bet skaitinėti galiu, ir pabendrauti komentarais.

Dėl namų ruošos visumoje – kasdien skiriu 15-20min kokiam nors kampui sutvarkyti. Šiuo būdu namai beveik visada atrodo normaliai tvarkingi, nepasidengia dulkėmis ir pan. Tokiu būdu komoda neapauga daiktais iki lubų (na gerai, kartais taip nutinka, bet iškart imuosi likvidacijos), tualetas ir kriauklės visada švarūs, grindys taip pat (grindis siurbliuoju kas antrą dieną, plaunu kas kokios trys dienos, dažniau neišeina niekaip, o kambarių pas mus kol kas tik 4, nežinau, kaip įveiksiu namų ruošą naujam name, kur bus dvigubai tiek vietos, kiek turime dabar…). Svajoju samdytis pagalbininkę langams išvalyti bei

Taigi, reziumuojant:

1. konkretizuokite savo norus (noriu gėlyno jurginams ir flioksams plote po slyva yra geriau negu “noriu naujų gėlynų“)
2. norus verskite tikslais, numatydami įvykdymo terminą
3. tikslams užsirašykite uždavinius: sukasti žemę, įsigyti komposto, kartonų, sėklų, daigų ir t.t.
4. deleguokite darbus visiems, kam tik galite, prašykite pagalbos (mano paauglys labai paaugliško mąstymo, bet išmokau paprašyti taip, kad padaro beveik viską, ko prašau. zyziu, tiesa sakant, moteriškai, tegu pratinasi 🙂 bet jokiu būdu nereikalauju!
5. priorituokite, atsisakydami visko, kas nebutina. pvz. drabužių lyginimo 😀 esu visai atsisakiusi šito, lyginu tik vyrui marškinius ir sau suknelę į balių, o tas būna kartą-du metuose.  Beveik atsisakiau daržų laistymo, viską mulčiuodama.
6. pojūtis “nieko nespėju“ koreguojamas mūsų galvose. Tai tiesiog mintys, kurias mes absoliučiai kontroliuojame. Aš šitas mintis kontroliuoju ir keičiu kitomis: tai, ko nespėjau šiandien, padarysiu rytoj, arba gal išvis to man nereikia? Aš spėju pakankamai.
7. kiek leidžia galimybės, naudokitės “pagalbininkais“. Mano namuose be skalbyklės ir indaplovės, patogaus dulkių siurblio ir grindų plovimo šepečių, yra duonkepė, makaronų darymo mašina, sulčiaspaudė, sumuštinių ir blynų kepimo elektriniai prietaisai (o tai reiškia, kad patys vaikai gali sau kartais pasigaminti valgyti saugiai), daržovių pjaustyklė, geras blenmderis, mikseris…na, beveik nieko netrūksta patogiam ir greitam šeimininkavimui. Vis dažniau pasigendu skalbinių džiovyklės. Ir vis savo galvoje svarstau jos pliusus ir minusus… Tikrai nesu didelė ponia, ne, bet kai reikia keisti patalynę ir per savaitgalį išskalbti ir išdžiaustyti 7-9 lovų patalus…patikėkite, tą laiką išnaudočiau ir prasmingiau. Visgi, lauke džiauti skalbiniai taip gaiviai kvepia…ir neturi elektrostatinio krūvio 🙂
8. mylėkite save, leisdami sau džiaugtis savo darbo vaisiais, o ne tik begiodami ir dirbdami. Jei atvykote į daržą, arėte visą dieną, ir temstant išvažiuojate, klausikite savęs, kam jums tai? Suplanuokite bent 15min anksčiau baigti darbus (VISKO, ko norėjot, vistiek nespėsite), pasidarykite puodelį arbatos ir pasigrožėkite tuo vakaru, sualėlydžiu, paukštukais…pakvėpuokite galų gale, nebėgdami)

Viso šito išmokau po truputį, bet sąmoningai siekdama. Per vieną dieną nepasidaro. Bet nuoširdžiai sakau jums – tai įmanoma. Neturiu aš to jausmo, kad nieko nespėju. Kaip tik, aš spėju labai daug, beveik viską, ir gyvenimas gražus kiekvieną dieną vis kitaip 🙂 Štai ir ŠIANDIEN, spėjau parašyti savo mintis, atsigerti arbatos. Ir dar turiu visą valandą iki sūnaus šventės mokykloje, todėl galiu spėti ką nors nuveikti be plano. Tiesa, kažkam gali pasirodyt, oj kaip baisu visur gyventi pagal planą. Galbūt tikrai šis būdas ne visiems. Tačiau aš mokausi iš geriausiųjų, o geriausieji – žmonės, ko nors pasiekę, ir daug davę žmonijai – planavo. Kartais apsileidžiu ir “metu“ planavimą. Po kelių dienų džiugiai prie jo grįžtu, nes planuojant gyvenimas linksmesnis. Nes juk reikia priimti ir tai, kas vyksta ne pagal planą, ir tai, kur nukrypstame, o nukrypti tenka, ir tą darau lanksčiai. Va čia visa ko įdomumas ir yra – nuolatinis darbas su savim, emocijų stebėsena. Bet ką planuodama, prašau Dievo laiminti mano planus ir darbus. Galbūt dėl to dauguma planų įvyksta sėkmingai, na, o neįvyksuių nesigailiu, neforsuoju ir  “per negaliu“ nedarau. Gyvenimas graži tėkmė, ir kasdienių darbų planavimas iš tiesų tėra atsidavimas gyvenimo tėkmei, nes jeigu mūsų planai neprieštarauja Visatos dėsniams, reiškia, jiems lemta įvykti.

Visiems linkiu sąmoningumo ir kad turėtumėte laiko tiek, kiek jums užteks 🙂