Šiandien Tarptautinė Laimės diena.

Pastaraisiais metais tapo itin populiaru rašyti apie laimę – kaip svarbu žmogui jaustis laimingam, kur reikia ieškoti laimės, pilna įvairių receptų, patarimų – nuo tantrinių meditacijų iki psichoterapijos – kaip atrasti tą laimę, kaip išlaikyti ją visada, nuolat jaustis laimingam ir pan.

Tai nesibijokite, aš apie tai nerašysiu, nes, kaip eilinė žemės dulkė, tvirtai tikiu, kad laimės recepto būti negali, nes jei jau Dievas mus tokius skirtingus sutvėrė, tai kaip galėtų duoti vieną receptą visiems?? Kita vertus, ir dešimties ar daugiau žingsnių į laimę teorijomis netikiu, nes man atrodo, kad laimė, kaip ir nelaimingumas ar kiti jausmai, pas mus nuolat užsuka, pabūna, vėl išeina iki kito karto. Nes gyvenimas yra nuolatinė kaita, dinamika, o ne koks statinis būvis.

Dar daugiau, būtent dėl mūsų skirtingumo, laimės būseną patiriame visi skirtingai. Juk tai ir apie vertybes, auklėjimą, charakterį – tad laimė, mano galva, yra toks reiškinys, kurį visi perdėtai sureikšmina ir apkalba, užuot tiesiog gyvenę ir džiaugęsi, kai džiugu, bei liūdėję, kai liūdna.

Ilgoka įžanga gavosi, visgi, visai ne apie tai norėjau rašyti. Šiandien esu labai laiminga – ir apie laimės dieną sužinojau iš bičiulės Giedrės jau apie vidurdienį, nors iki to laiko irgi laksčiau su šypsena veide, nes šiandien pirmoji mano daržo sezono diena! Aš taip ilgai jos laukiau, t.y. ne tiek jau ilgai, vos keletą paskutinių savaičių, kai tik atėjo kalendorinis pavasaris, manyje pažadindamas kažkokią naują gyvastį – bet tikrai labai stipriai laukiau, visais savo pojūčiais. Kai žiūri pro langą, ir nori išeiti, ir griebti apsitvarkyti ir ten, ir ten, o oras neleidžia, nors tu ką. Vėjas, lietus. Lietus, vėjas. Šalta net su pirštinėmis…O dar kaip šlapia visur – guminiai batai kaip mat molini, vėjas sutaršo plaukus, o tu jų negali purvinomis rankomis pasitaisyti, kepurė krenta ant nosies, pasimali kieme su tuščiu kibiru, ir pyktelėjus grįžti stebėti “pavasario“ pro langą.

Bet šiandien buvo tas rytas, kai vos nubudusi žinojau, kad pietūs šeimynai beveik paruošti iš vakar (višta sumarinuota, reikės ją tik įkepti į orkaitę), tad galėsiu eiti apsidairyti į lauką. Planų neturėjau, lūkesčių irgi, bet vis dėlto, viltis gyveno manyje 😀

Išravėjau šiltnamį (nuotrauka daryta PRIEŠ). Kokį malonumą teikia pirmasis sezono ravėjimas, turbūt daržininkams aiškinti nereikia. Man ravėjimas apskritai teikia didelį malonumą (bet tik po to, kai persiritau per 40 ir supratau, kad daržas yra ta vieta, kur galiu pabėgti nuo vaikų, o nuo jų pabėgti kartais reikia kiekvienai mamai), tik vasarą jis būna labiau reikalaujantis ištvermės (karšta, prakaitas varva nuo krūtinės per pilvą, kai tupi ir rakinėji žoles), be to, tampa maratoniniu, kurį reikia nuolatos vykdyti, o šito niekas nemėgsta, todėl vasarinis ravėjimas yra visai kitas dalykas, nei pats pirmas išėjimas po žiemos. Žodžiu, aš išjaučiau kiekvieną mielą minutę šito džiaugsmo, kol jis BEVEIK pasibaigė. Beveik – nes pačiuose šiltnamio kampuose, prie pat polikarbonato sienelių, keliose vietose yra tokie varputynai, kurių niekaip neįveikiu. Maniau, gal kas iš jūsų pagelbės man protingu patarimu – ką daryt, kad jie ten neaugtų, nes per vasarą suželia miškas pakraščiuose, kadangi per pasodintus pomidorus normaliai išravėti neina, o prieš sodinant irgi tik dalį šaknų pavyksta pašalinti. Taigi, ravėjimo satisfakcija pavyko 98 % 🙂 Išdėliojau jurginų gumbus, atneštus iš rūsio, pridengiau agro plėvele, tegu prasivėdina, tegu po truputį bunda šviesoje, gana rūsy tūnoti. Lygiai taip bulvės – parnešiau porą kibirų, į seklią kartoninę dėžę šiltnamyje subėriau, agroplėvele pridengiau – lai dygsta dar labiau, lai kaupiasi būti ansktyviausia mūsų daržo šviežiena ir stalo skanėstu. Atsiprašiusi stojusios pilnaties, pasėjau ridikėlių ir špinatų šiltnamyje. Popiet dar pabesriu salotikių. Kankina tos žolės mane – nedygsta, nenori augti. Bet vistiek aš už jas atkaklesnė – ir per sezono atidarymą visitke pasėju. O gal kokia viena kita susimylės ir duos tų skaniųjų lapelių??

Tada nuėjau į daržą. Gyvas jis, oj koks atkutęs nuo kovo pradžios! Rabarbarų pernykščius kotus nulaužiau, ogi žiū, kyšo nauji raudoni ūgliukai tarp aplink patrūnijusių lapų – šnabžda man – papurenk žemę, padėk stiebtis į saulę. Gerai kad stabtelėjus išgirdau juos – atrodo tokie dideli, savarankiški, kokios dar ten mano pagalbos gali reikėti, bet va, reikia, ir vėl laiminga aš, kad taip reikalinga.

Išroviau pernykščių serenčių “džiūsnas“. Tikiu, sėklų prisibarstė ir galės sau žydėti tie atkakliausieji pirmutiniai. Praeitą savaitę pabėgusios iš vištidės vištos sumaišė lysves su takeliais – netikėlės – paburnojau… Tik išeina, ir tiesiai į daržą, šiauduosna kapstytis ir sliekinėti. Paskui tyliai sau pamintijau – aš irgi kaip višta, tik išleido oras į lauką, iškart kapstytis žemėj… Tada ir vištoms lengviau atleisti, nes juk žalos jokios nepadarė, tik mums laimingų kiaušinių sudėjo.

Einu ratu aplink prūdelį, karklus karpau. Ilgesnius – būsimiems žymekliams, jaunas šakeles – biostimuliatoriaus gamybai. Dar pakeliui į namus pasisemiu pjuvenų keletą saujų – bandysiu agurkus kelis pasėti ankstyvam valgymui. Daržo darbus tęsiu namuose – vasario 7d. pasėtas paprikas jau reikia išpikiuoti. Sėtosios iš raudonos saldžios “maximinės“ paprikos sudygo visos 12 sėklų. Ir čiliukai visi 5, tiek, kiek sėjau. Dar pasėju daiginimui namuose salierų (gumbų) – gyvenime dar nepavyko jų man sudaiginti. Bet vistiek, negi dėl to nustoti bandyti? Dar keletą salotų, dumplainių, baklažanų (vėluoju, bet sėju trečią kartą – abu pirmuosisu kartus nesudygo anei viena sėklytė!) . Į nuplikytas ir šitaip dezinfekuotas pjuvenas pasėju agurkų. 7 sėklas. Jei sudygs bent 3, pradžiai užteks. Nes palangių tik keturios, bet iš jų viena skirta kambarinėms gėlėms, kita virtuvėje prie stalo, tai ten visada pavojus, kad bus numesta netyčia.. O ant likusių dviejų visas daržo pasaulis turi tilpti. O juk artėja didysis sėjos laikas arbūzams ir melionams, tiems lepūnėliams šiltnamio negana, reikia namuose cackintis, o kadangi nemėgsta būt persodinti, tai iškart į vazonėlius…

Dirbu virtuvėje ant grindų, susirietus, pilvas gurgia, maršus groja – prisimenu dar pusryčių nevalgiusi, o jau pusiaudienis. Susitvarkau žemėtas grindis, daigus išdėlioju į vietas – šiandien daržo gana. Reikia papusryčiauti ir persijungti į kitas roles: mokiniai laukia namų darbų, turiu juos išsiųsti, višta nekantrauja pasišildyti orkaitėje, o kur dar rašymo genijus galvoje ramybės neduoda 😀 😀

Ir išties – kaip gali nebūti laimingas, kai tos laimės pilni kampeliai namuose ir kieme? Reikia tik eiti ir susirinkti.

O čia mano seniai parašytas eilėraštis apie Laimę. Jums. Kad būtumėte laimingi 🙂

Ieva Anelauskaitė. Knyga “Skambėjimas atskirai“, 2009m. “Žaltvykslė“.

 

Į mane įslinko

Lėta, rami Laimė.

Apsigyveno.

Skamba vėjo varpeliais

Aiškiai ir šviesiai.

Išgrįsiu baltais akmenėliais Jai taką.

Tegu Ji vaikšto manyje tyliai skambėdama.

Tegu nepavargsta bevaikštinėdama…