Nežinau kaip jums, bet man, kuo toliau gyvenu, tuo labiau atrodo, kad sielą turi viskas, ne tik žmogus. Štai pavyzdžiui, augalai, juk nėra jie tiesiog šiaip kokie bedvasiai. Kitaip, kaip jie galėtų mums daryti tokį stebuklingą poveikį? Štai prisiglaudus prie medžio, siela nurimsta, kūnas atsipalaiduoja, tarsi junti, kaip iš drūto kamieno į tave plūsta medžio jėga, energija. Arba gėlių žiedai – regi juos ir nevalingai šypsaisi, tarsi jie su tavim kalbėtų, tarsi sakytų ką svarbaus. Kitą kart, ir pati pasikalbi… Gal kaip tik todėl ir savo daržą pavadinau Gyvu daržu, nes viskas, kas jame, gyva: ne tik vabalėliai, šliužiukai ir kita gyvastis, kaip mums įprasta, bet ir visi augalėliai jame gyvi. Ir dar, kai atidžiau į juos įsispitrinau, tai ir pamačiau, kad ohoho, kiek visko jie gali man papasakoti! Ir išties, praregėjusi išgirdau ir tylų kukurūzų liežuvavimą, ir petražolių garbanotus juokelius, ir šmaikštų pupelių kvatojimą. Ir net žiemą, kai darže augalų ženkliai sumažėja, vistiek nėra jame mirtino sąstingio. Štai kininiai bastučiai – tie, katrie nespėjo susukti gūžių, mat buvo pasėti tik mano rudeniniam eksperimentui – likę darže paskleidė išorinius savo lapus kaip kokias balines suknias, o viduriukai pūpso, patižę, bet atkaklūs, nors tu ką. Tai kaip gi galima nepastebėti gyvybės ten, kur ji pati į tave prašosi?

Šiandien noriu pasidalinti svao paskutinės sukurtos lėlytės atėjimu. Nes ir ji čia ne šiaip sau. Ir ne bet kaip. Net jei mano techninis atlikimas dar nėra visiškai tobulas, turiu dar daug ko mokytis ir tobulėti, bet širdimi atlikta viskas iki smulkmenų. Būtent Katilėlis yra man ypatingas savo istorija. Štai pavyzdžiui, Ramunė – toks laukinės, šamaniškos sielos augalas, toks ir lėlės įvaizdis išėjo, o Eglė – tvarkos, kartu linksmumo simbolis. Na, o apie Katilėlį kviečiu paskaityti nuo pradžių.

**************************************

Katilėli Katilėli,

Kaip ilgai tu man tylėjai

Paskui tyliai prabilai,

Pažvelgei švelniai, meiliai

Ir daugiau nenutilai:

Vis skambėjai ir skambėjai

Kaip varpelis žiedeliu

Vis: “myliu, myliu, myliu!“

Štai koks tas Katilėlis atėjo pas mane pirmąjį šių metų mėnesį. Šios lėlytės istorija nepaprasta, nes ją paprašė padaryti viena moteris kaip simbolį savo dukrai. Kokį mėnesį ar ilgiau nešiojausi šią mintį savyje, laukdama, kada ateis koks nors ženklas ar įkvėpimas. Nes negaliu tiesiog atsisėsti ir sugalvoti, kokią gėlę sukurti konkrečiai sielai.

Pirmoji idėja – spalva – gimė mano galvoje dar lapkričio pabaigoje. Violetinė spalva laikoma sakraline, tai aukščiausios, septintosios žmogaus čakros – Sachasraros, esančios viršugalvyje, spalva. Todėl naudodami šią spalvą, mes tarsi pasiruošiame integruoti visą savo esybę – asmenybę, savęs suvokimą, visus savo aspektus – į vieningą visumą. Tačiau šias žinias aš perskaičiau vėliau, jau tada, kai mano rankos (o gal greičiau širdis) pasirinko spalvas ir išsidėliojo priešais save, laukdamos naujo impulso – gėlės. Juk violetinių gėlių yra daugybė. Tada per širdį  leidau eiti asociacijoms apie tą mano pažįstamą moterį, kuriai turėjau sukurti lėlytę. Ir man tiesiog atėjo varpelis. Varpas, galime sakyti, irgi yra sakralus simbolis, kažkokios informacijos nešėjas, perspėtojas, varpo skambėjimas mus sustabdo akimirkoje, varpu, sakoma, galima nubaidyti klajojančias ar paklydusias sielas. Taigi, varpelis ir violetinėį spalva buvo visiška pradžia šiai gležnai lėlytei gimti. Baltą ir žalsvą spalvas pasirinkau kaip papildančias, nes be žalios augalas nebūtų augalu, o baltą rinkausi kaip švaros, tyrumo simbolį, kažko skaistaus, nesutepto, neprirašyto, neužpildyto.

Bet tuomet prasidėjo keisti dalykai. Kai gimė kūnas ir galva, jiedu nenorėjo sutapti į visumą. Keletą savaičių ieškojau įvaizdžio, kuris sujungtų. Svarsčiau net galimybę perdaryti galvą. Tačiau galiausiai daviau sau laiko, padėjau lėlytę ant stalo, ir po kokios savaitės supratau, ko reikia, kad viskas susijungtų. Štai taip po truputį gimė aikštingas Katilėlis.