O jums būna, kad netikėtai gaunate dovanų, daug, brangių, iš žmonių, kurių praktiškai nepažįstate? Nors kalbant su jais, atrodo, kad ir vertybės jūsų panašios, ir požiūriai… Ir gyvenam beveik kaimynystėje, o štai kiek laiko prireikė, kad susitiktume.

Kai kitąmet mūsų sodyba užsidegs jurginų žiedais, kai mano gėlynuose pražys ežiuolės, ramunės, debesylai, naujų spalvų ir dydžių serenčiai,  bus taip gera galvoti, iš kur jie pas mus atkeliavo, ir kad žmonių gerumas iš tiesų yra beribis. Ką jau kalbėti apie gražuoles brugmansijas, kurias irgi, tikiuosi, man pavyks užauginti ir pražydinti. O juk jos tikros karalienės, kerinčio grožio deivės!

Mes visada gauname iš aplinkos ir kitų tai, ką patys išspinduliuojame. Tokia elementari taisyklė, atrodytų, jei tik jos nuosekliai laikytumės, mūsų gyvenime nieko netrūktų ir visi būtume laimingi. Kuo toliau tai praktikuoju, tuo širdis labiau dainuoja.

Štai aš šiandien ir vėl turiu už ką ir kam dėkoti, kaip ir kiekvieną mielą dieną. Kartais sakome – fu koks bjaurus oras, lyja, vėjas ir t.t., burbam nepatenkinti, tarsi ir dėkoti nėra už ką. O aš visada galvoju – kaip smagu, kad lyja ir vėjuota, nes tada galiu neiti į daržą, o būti sau namie, kurenti židinį ir megzti arba siūti, skaityti, piešti… Kai saulėta, irgi labai džiaugiuosi – nes gi kaip smagu, kai staiga taip šast, kaip šiandien, ir vėl Bobų vasara 🙂 Ir spėju padaryti, ko atrodė, nebesuspėjau.

Džiaukimės kiekvieną dieną tuo, kokia ta diena yra, nes ji yra didžiausia gyvenimo dovana. Šiandiena. Ir taip kievieną dieną…