Apie įkvėpimą

Mano kasdienybė, visa aplinka vis įkvepia mane kurti. Štai nueinu į daržą, jau rudeniop, ogi gražiausia ramunė išdygusi lysvės pakrašty, prikrovusi žiedų, lyg būtų ką tik prasidėjus vasara. Praeinu pro ją vieną dieną, antrą, nusišypsau jai, ji – man. Taip ir įstringa mano mintyse, tas jos atkaklumas, noras gyventi. Po savaitės suprantu – mudvi draugės.Daugiau: „Apie įkvėpimą“

Gyvo daržo bulviakasis

Guli morkos lysvės krašte, išrikiuotos šildosi saulėj, tankūs žali plaukai išsidraikę kaip kokie jaunųjų nuometai. Sakyčiau, tylios oranžinės nuotakos, tik be nuotaikos… Gal kad išplėšiau jas iš dirvos taip netikėtai, o dar už plaukų… Dvi sprogusios išilgai pusiau, matyt iš to ilgesingo laukimo savųjų jaunikių. Ne visas roviau, tik pačias didžiausias šiandien – niekaip nespėjuDaugiau: „Gyvo daržo bulviakasis“

Gyvas daržas 2

Ne tai kad ruduo, dar ne, dar vasara kalendoriuje skaičiuoja paskutines dienas. Bet kažkoks ilgesys į širdį braunasi, žvelgiant į dangų. Užvakar gandrus išlydėjau, mintyse. Nes jau beveik savaitę nebegirdėt kalenančio šnekučiavimosi nei rytą, nei vakarą. Šiandien vėl, nei iš šio, nei iš to, gervės klykdamos virš kiemo praskrido. Vakar tik viena gervė, kokia paklydėlė,Daugiau: „Gyvas daržas 2“

Gyvas daržas

Kukurūzai šlama vėjyje kaip kokie pletkininkai, kol aš susilenkusi lysvėje skabau milžiniškus runkelių lapus mūsų išpuikusiom vištom. Kukurūzus tyčia susodinau keturiom eilėm daržo krašte, kad užstotų vėją. Kai kurie jų jau iškėlę grėsmingas savo šluotas į dangų, tarsi sako šalia išsidriekusiems arbūzams: pažiūrėkit, kokie mes dideli, o jūs ten, pažeme raitotės… Iš tiesų, prisiraitę anie,Daugiau: „Gyvas daržas“